Valstybių vadovų pirmieji vizitai į kitas šalis paprastai demonstruoja užsienio politikos prioritetus. Trečią Rusijos prezidento kadenciją pradėjusio Vladimiro Putino pirmasis turas po užsienį rodo, kad jo interesų kryptis nuo euroatlantinės erdvės pasuko prie Eurazijos.

Apie tai, kad V.Putinas Vakarams atsuko nugarą, politikos apžvalgininkai prakalbo dar gegužės viduryje, kai naujasis Rusijos prezidentas atsisakė vykti į Didžiojo aštuoneto susitikimą Jungtinėse Valstijose. Šią savaitę paaiškėjo, kad jis nepasirodys ir Londono olimpinių žaidynių atidarymo ceremonijoje, kurioje laukiama 120-ies valstybių vadovų.

Maskvą gąsdina Vakarų kurpiami priešraketinės gynybos planai, erzina griežta pozicija Sirijos klausimu. Kilus didelei krizei euro zonoje, Europos idėja tapo ne tokia patraukli. Nusivylęs Vakarais ir suvokęs, kad integruotis į euroatlantinę erdvę nepavyks, V.Putinas suka savo keliu, bandydamas Rusijai grąžinti pasaulinio lygio žaidėjos statusą per posovietinės erdvės integraciją.

Tai galėtų paaiškinti, kodėl pirmam užsienio vizitui V.Putinas pasirinko Minską. Beje, kai pirmąsyk užėmė prezidento postą 2000-aisiais, jis taip pat su pirmu vizitu nuvyko į Baltarusijos sostinę.

Šiandien Minskas Maskvai tapo dar svarbesnis. Rusija, Baltarusija ir Kazachstanas sudarė Muitų sąjungą ir taip žengė pirmą žingsnį ilgame kelyje link V.Putino svajonės – Eurazijos sąjungos. Kad gimtų visavertis ekonominis valstybių blokas, reikia tęsti integraciją. Būtent apie ją vakar Minske V.Putinas kalbėjo su Baltarusijos kolega Aliaksandru Lukašenka. Neturėjo likti nepaliesti ir klausimai dėl naujų paskolų, kurių taip trokšta Minskas, ir dėl Rusijos nužiūrėtų stambių Baltarusijos pramonės objektų privatizavimo.

Aišku, durų Europai neužtrenksi vien dėl ekonominių priežasčių. Vis dėlto ES yra svarbiausia Maskvos ekonominė partnerė, jai tenka 53 proc. Rusijos užsienio prekybos. Daugiausia prekiaujama su Vokietija ir Prancūzija – ten po viešnagės Minske šiandien ir pasuks V.Putinas. Tiesa, abiem valstybėms jis skirs tik vieną dieną.

Apsilankymas Berlyne bus tik mandagumo vizitas, nes jokių problemų Vokietijos ir Rusijos santykiuose nėra, jokių susitarimų pasirašyti neplanuojama. O štai Paryžiuje V.Putino laukia šioks toks iššūkis – pažintis su naujuoju Prancūzijos prezidentu François Hollande'u, kuris žadėjo „įtikinti rusus“ imtis griežtų priemonių prieš Sirijos režimą. F.Hollande'as tikriausiai nebus toks sukalbamas partneris, koks buvo jo pirmtakas Nicolas Sarkozy.

Po Paryžiaus V.Putinas vėl pasuks į Rytus. Nors svarbiausias Maskvos partneris Centrinėje Azijoje yra Kazachstanas, jį Rusijos prezidentas aplankys paskutinį, o iš pradžių nuvyks į Uzbekiją. Ši šalis ribojasi su Afganistanu, kurį 2014 m. paliks NATO vadovaujamos tarptautinės pajėgos ir kuris vėl gali tapti juoda dėme regiono žemėlapyje. Todėl Taškentas Maskvai taps svarbiu partneriu kovoje su grėsmėmis, kylančiomis iš Pietų.

Po to Rusijos prezidento laukia bene reikšmingiausia stotelė – Pekinas. Čia jis dalyvaus Šanchajaus bendradarbiavimo organizacijos vadovų susitikime. Ši organizacija laikoma tam tikra atsvara NATO, nors greičiau tik simbolinė.

Rusija ir Kinija tarptautinėje arenoje dažnai kalba vienu balsu. Galbūt išdidumas neleidžia Maskvai to pripažinti, bet ji supranta, kad Kinija šiandien yra vienintelė reali atsvara Jungtinėms Valstijoms. Be to, Kinijoje Rusijai atsiveria puikios ekonominės perspektyvos. Derybos dėl rusiškų dujų tiekimo į Kiniją jau pasiekė paskutinę stadiją, beliko susitarti dėl kainos.

Tik ekspertai atkreipia dėmesį į Kinijos ekonominę, politinę bei demografinę ekspansiją ir įspėja, kad bėgdama nuo vilko Rusija gali užpulti ant meškos: nenorėdama būti Vakarų trečiuoju broliu, taps juo Kinijai.