Pasaulio sporto bendruomenė į šį sprendimą reagavo nevienprasmiškai. Išdidžių balsų, sveikinančių teisybės triumfą, fone išsiskiria ne tik pasipiktinimas iš Maskvos, tradiciškai prabilusios apie politinius motyvus. Esama manančiųjų, kad savo nacionalinius interesus aukščiau tarptautinių susitarimų, politiką – virš pagrindinio sporto principo – fair play, sąžiningo žaidimo – iškelianti valstybė faktiškai liko nenubausta. Sunku nesutikti su tokiais skeptikais. Juk užtrenkus pagrindines duris, liko daugybė neužrakintų, pro kurias jau kitąmet veršis, pvz., Europos futbolo čempionate ambicijų turinti Rusijos rinktinė.

Tai, kad savąjį himną rusams teks giedoti patiems, ir yra bene vienintelė reali WADA skirta bausmė. Ir ji neadekvati nusikaltimui.

Akimirkomis, kai pasaulio akys susminga į kylančią jų šalies vėliavą, jaudina net tvirčiausius atletus plieniniais raumenimis, tačiau tai, kad savąjį himną rusams teks giedoti patiems, ir yra bene vienintelė reali WADA skirta bausmė. Ir ji neadekvati nusikaltimui. Šalis, su kuria dešimtmečiais buvo elgiamasi kaip su neprognozuojamu išlepusiu mažamečiu, šitiek metų įžūliai žaidė su sportininkų kūno skysčių mėginiais bei farmacijos atradimais ir pati parodė, jog toli gražu nėra nekaltas vaikas. Valstybė, kuri per savo sporto institucijas metų metus sąmoningai ir sistemingai dusino olimpinę dvasią ir pagrindinį olimpizmo tikslą – kurti taikią visuomenę, branginančią kiekvieno asmens orumą – prašyte prašėsi realios bausmės, o ne apykojės iš penkių olimpinių žiedų.