Socialiniame tinkle „Facebook“ beveik atsitiktinai radau (ir iš karto prisijungiau) grupę „Aš prieš tarybinius produktus“. Nėra nieko blogesnio, nei noras užsidirbti iš nesusipratusių piliečių nostalgijos sovietmečiui. Man tai kažkuo primena nacių bandymus gaminti šepečius iš numarintų žmonių plaukų. Tik netiesiogiai.

Beje, 2008 m. liepą įsigaliojusi pataisa dėl Nacistinių ar komunistinių simbolių platinimo ar demonstravimo taip pat šias simbolikas sustato į savo vietas: tiek viena, tiek kita yra vienodai smerktina ir nedemonstruotina.

Suprantama, kaip mūsuose dažniausiai pasitaiko įstatymas anuomet buvo priimtas nei į tvorą, nei į mietą: jis reglamentuoja tik simbolikų demonstravimą viešumoje, viskas labai aptakiai apibrėžta ir t.t. Tuo tad ir naudojasi apsukruoliai. Ant dešrelių, batonų ar kitų „tarybinių“ produktų nerasite nei penkiakampės žvaigždės, nei Stalino, nei kūjo su pjautuvu. Ir „tarybinis“ nėra „sovietinis“ kaip rašyta įstatyme.

Bet ar tai keičia esmę?

Dizaino srityje dirbantis Vytenis Petrusevičius nusprendė sukurti alternatyvių produktų seriją, kur naudojama kita draudžiama (ne)simbolika. Ten taip pat nerasite nei svastikos, nei atitinkamų vėliavų, nei Hitlerio marmūzės.

Gal atsiras verslininkų, kurie susidomės galimybe užsidirbti ir iš fašistuojančios liaudies sentimentų nacistinei Vokietijai?

Jei rimčiau, pabandykime realiai įsivaizduoti kas nutiktų Lietuvoje, jei tokie produktai iš tikro atsirastų prekyboje? Sulauktume dešimčių pasmerkimų iš visokiausių tarptautinių organizacijų, apie Lietuvą rašytų pasaulio žiniasklaida ir t.t. Tikėtina, kad ir patys Lietuvos žmonės pasipiktintų...

Tai kodėl visi tyli matydami Lietuvos išprievartavimą menančią sovietinę simboliką ant maisto produktų? Jei teisiškai viskas gerai tai ir moralės požiūriu tinka? Nuo Brazausko laikų partijose įsikerojusi tendencija plinta.

Ją tęsdami išgerkime „Wermacht“ alaus ir užkąskime „Tarybinėmis“ dešrelėmis su sūriu.