Pamenate pasaką, kai gyveno senelis ir senelė. Jiedu turėjo vištytę ir gaidelį. Senelė vištytei pasiuvo sijonėlį, o gaideliui – kelnaites. Išėjo vištytė ir gaidelis pasivaikščioti. Žiūri – lazdynas auga. Įlipo gaidelis į lazdyną ir skina riešutėlius, o vištytei neduoda. Vištytė prašo:
– Gaideli, gaideli, numesk man kekelę.
Gaidelis metė kekelę ir išmušė vištytei akelę.
Vėl vištytė prašo gaidelio:
– Gaidelį, gaidelį, numesk bent kekelę.
Kai metė gaidelis kekelę, išmušė antrą akelę.
Nubėgo vištelė skųstis senelei. Subartas senelės gaidelis apkaltino lazdyną esą naująsias kelnytes suplėšė. Barė senelė ir lazdyną. Jį, pasirodo, ožka apgraužė. Neklaužados ožkos piemuo neganė. Išsiaiškino senelė, kad tam vargšeliui šykšti šeimininkė paplotėlio neiškepė. Betgi neturėjo iš ko – kiaulė tešlą prarijo. O kiaulei, pasirodo, širdgėla – paršiuką vilkas suėdė.
– Vilke, vilke, kodėl kiaulės paršiuką suėdei?
– Nori? ŪŪŪŪŪŪŪŪ... ir tave suėsiu.
...Mynė sau dviračiais skautai iš Čekijos per Lietuvos miestus, miestelius ir kaimus. Niūrūs debesys, lietus ir stiprėjantis vėjas nežadėjo gero. Žiūri – apleistas, negyvenamas pastatas prie kelio. Užsuko užuovėjos tikėdamiesi. Vėjas pūstelėjo – pastatas sugriuvo. Ir pamušė griūvančios sienos prieglobsčio ieškojusius dviratininkus.
Bet gaudyk vėją laukuose...
Pastatas griuvena kaltina šeimininką, kodėl jis neprižiūrėjo. Šeimininkas kaltina valdžią – neturėjo kur dėti griuvenos-malūno, įsiūlė, bet aš nenorėjau. Valdžia aiškina – už griuvenų nepriežiūrą reikia didinti baudas, gal policija kokią bylą suregs. (Kas ten tie keli tūkstantėliai baudos.) Policija remiasi kodeksu – lyg ir nevalia eiti į privačią teritoriją.
Kodeksas rėkia:
– Tai kieno gi tas malūnas?
– Nori? ŪŪŪŪŪŪŪŪ... ir tave sumalsiu!
Ir kas gi nuveikta per savaitę po tragedijos? Ieškoma, kam prikergti ATSAKOMYBĘ.
Kauno rajono savivaldybėje rausiami nepriklausomybės pradžios archyvai. Gal vis tik pavyks įrodyti nuosavybę... Pavyko! Pastatas tikrai kadaise perduotas. Našta, kaip sakoma, nuo pečių nukrito. Belieka ją tik ant kitų pečių užkrauti.
Čia jau savo žodį turės tarti teismas. Tik jis nuspręs, ar tai, kad malūnas perduotas žemės ūkio bendrovei, jau reiškia, kad ji ir ATSAKINGA.
Tik va bendrovės vadovo nerūpestingo būta. Ėmė jis ir nepriglaudė po savo sparnu griuvenos – neįregistravo teisiškai. Lyg įstrigusi plokštelė vis sukasi tas žodis ATSAKOMYBĖ. Valdininkai apsišarvavę dokumentais – malūnas pripažintas itin pavojingu. Mosikuojama dvejų metų senumo perspėjimu grėsmingą pastatą nugriauti. Na, lyg ir teisingi žingsniai kadaise žengti, bet va pritrūko kažko. ATSAKOMYBĖS?
Policija tuoj po įvykio ėmė tirti sveikatos sutrikdymą dėl neatsargumo. Laukia, kada bus nustatytas sugriuvėlio šeimininkas. Gal jam iškels administracinę bylą už ATSAKOMYBĖS praradimą?
Svarstoma nelaimingo atsitikimo versija: gamtos stichijai baudžiamosios bylos juk neiškelsi.
Taip ir sukasi galvelė kaip tai vištelės senelei, ATSAKINGŲJŲ taip ir nenustačiusiai. Todėl ir ši siaubo pasaka iš gyvenimo baigiasi banaliu klausimu: ar skęstančiųjų gelbėjimas – vis dar pačių skęstančiųjų reikalas?
Naujausi komentarai