Mano oponentai pateikia daug nuorodų į knygą „Partijos auksas“. Gera knyga. Prieš dešimt metų ją atidžiai perskaitęs, dar kartą išsiaiškinau, kas seniai buvo aišku man ir visam pasauliui.

Knygos autorius tvirtina, kad revoliucijos Rusijoje užsakovai – Vokietijos generalinis štabas. Vykdytojas – I.Gelfandas, slapyvardžiu A.Parvusas, kuris už pinigus Rusijos-Japonijos karo metu surengė streiką Peterburge, Rusijos ginklų gamykloje „Arsenalas“ (per streiką Rusijos armija liko be artilerijos sviedinių). Vėliau A.Parvusas pabėgo į užsienį ir tapo Turkijos ministru pirmininku.

Vakarų žvalgybos ėmėsi ieškoti revoliucijos Rusijoje vykdytojo, nes ši valstybė pradėjo laimėti kare prieš Vokietiją ir darėsi stipri ir pavojinga jėga Europoje. Buvo kreiptasi į A.Parvusą ir jo paklausta, kas galėtų imtis vadovauti diversijai. Pats A.Parvusas nenorėjo rizikuoti, nes buvo susikrovęs turtus ir žinomas Rusijos žvalgybai. Jis patarė, kad yra tik vienas asmuo, neturintis jokių principų ir nekenčiantis Rusijos – tai V.Leninas. Pasirodo, A.Parvusas buvo teisus.

Kai planas pradėjo veikti, diplomatiniu vagonu į Rusiją atvežė V.Uljanovą (slapyvardžiu Leninas) su N.Krupskaja, L.Bronšteiną (slapyvardžiu Trockis) ir t. t. Kaip sakoma, „každoj tvari po parie“. Geriau to nepavadinsi.

Šiuo posakiu aš nedviprasmiškai išreiškiu savo neigiamą požiūrį į šias bolševikines asmenybes, mano pozicija turėtų būti aiški kiekvienam kietakakčiui.

Atvykus Vakaruose suformuotai ir ilgai augintai diversinei šnipų grupei, Rusijoje prasidėjo organizuotas, suplanuotas košmaras, kurio istorija dar neregėjo.

Po ketverių pilietinio karo metų ir Antantės karinio-politinio bloko intervencijos, nutarusios lengvai pasipelnyti padalijus šalį, nesuprantama, kaip Rusija išliko, nors V.Leninas vis tiek išdalijo, suskaldė ją į sąjungines respublikas.

V.Leninas, L.Trockis ir F.Dzeržinskis nusprendė Pabaltijyje sukurti žydų valstybę. XIX a. pabaigoje Lietuvos gubernijoje gyveno beveik 250 tūkst. žydų. Skaičiaus didėjimas išliko iki pat XIX a. pabaigos. Pavyzdžiui, 1910 m. žydai sudarė beveik 50 proc. Kauno gyventojų, o Vilniuje dar daugiau.

1921 m. Rusijoje prasidėjęs badas žmones išsekino tiek, kad jie pradėjo valgyti vienas kitą. V.Leninas, tardamas, kad „reikia pamokyti šią publiką“, tai darė tyčia, nors grūdų sandėliuose buvo daugiau kaip 10 mln. tonų. Vėliau jis šventvagiškai apkaltino bažnyčią, sakydamas, kad ji nenori padėti badaujantiesiems, ir pradėjo cerkvių griovimą ir susidorojimą su šventikais, naikindamas Rusijos dvasinę jėgą. Tai yra standartinis Vakarų metodas.

Šiandien teigti, kad rusai sukūrė savo tautos genocidą, gali tik beraščiai.

Tai buvo gerai sumanyta ir parengta Vakarų akcija.

Prieš 400 metų Nostradamas išpranašavo, kad Šiaurėje išaugs naujasis Babilonas, prieš tai pažemintas pirmaisiais (lenininiais) paaukojimais. Ir jis buvo teisus – aukų skaičius pasirodė siaubingas.

Likimas lėmė, kad beveik visi Vakarų išmaitinti liaudies komisarai buvo sušaudyti VČK rūsiuose, o V.Leninas, sukūręs slaptą nuodų laboratoriją, šalindamas savo politinius priešus, pats buvo nunuodytas. Atpildas atėjo. Jis atėjo ir tiems, kurie suplanavo ir vykdė šitą revoliuciją. Jie prarado savo valstybę, kuri virto Amerikos protektoratu ir visą šaltąjį karą, pradedant nuo 1945 m., buvo buferinės zonos patrankų mėsa, kaip Romos imperijos germanų tautos.

Rusija per stebuklą išsigelbėjo nuo šito siaubingo plano sumokėjusi baisią kainą. Ji išgyveno V.Stalino režimą, tiksliau, jo 1930 m. sukurtą valstybinį kapitalizmą, kai visa šalis tapo viena įmone. Reikia pasakyti, kad per šalies valdymo istoriją geresnio administratoriaus-ūkininko, sprendžiant pagal rezultatus, pasiektus per 15 metų, vykdant iki pamatų bolševikų sugriautos šalies industrializaciją ir modernizaciją, vargu ar būtų. Nors Amerika šiandien bando sukurti kažką panašaus vadovaujant CŽV, kol ji nenacionalizuos monopolijų, to pasiekti neįmanoma. Tarybų Sąjunga, kaip ir visa Europa, 1941–1945 m. pergyveno karą ir pasiekė pergalę, vėliau ištvėrė sunkų šaltojo karo laikotarpį. Nors ir išeikvojusi daug jėgų ir išteklių, jį laimėjo pasirašiusi taikos sutartį.

Ir atrodė, kad galima pradėti taikų gyvenimą, kurti ir statyti naują Babiloną, kuris, kaip ir išpranašavo Nostradamas, egzistavo 73 metus ir 7 mėnesius, kol vakariečiai išdavikiškai jį sugriovė.

Mano konsultantu dirbo M.Kačanovas, buvęs S.Chruščiovo ir visų partijos sekretorių, įskaitant ir M.Gorbačiovą, patarėju. Kreipdamasis į M.Gorbačiovą iš Aukščiausiosios Tarybos tribūnos, M.Kačanovas pasakė: „Jūs sugriausite Tarybų Sąjungą.“ Jis metė darbą, grąžino butą Maskvoje, nors galėjo jį privatizuoti, ir atvažiavo į Lietuvą dirbti dėstytoju, nes nenorėjo su išdavikais dirbti. Noriu jį prisiminti kaip sąžiningiausią žmogų, svajojusį dalyvauti Maskvoje gegužės 9-osios karo veteranų parade.

Vyksta pati didžiausia istorijos falsifikacija: žongliravimas faktais, štampų dėliojimas ir stereotipų kūrimas, kurių paprastas pilietis nemato.

Negalima net lyginti siaubingo bolševikų maišto, vadovaujamo vakarietiškų žvalgybų emisarų, besitęsusio visą ilgą kruviną pilietinį karą, ir laiko, kai valdžioje buvo V.Leninas, turėjęs užduotį sugriauti ir padalyti valstybę, su Tarybų Sąjunga, kurioje žmonės statė, kūrė ir gyveno dėl progreso, dėl ateities, auklėdami ir formuodami naująją kartą.

Nežiūrint į neįtikėtinai didelį Vakarų pasipriešinimą ir didžiulę griaunamąją propagandą, kurios biudžetas buvo prilyginamas kariniam finansavimui.

Aš įsitikinęs, kad per šiuos keturis penkmečius (o jau prasidėjęs ir penktasis) TSRS su visuomene, tikslingai einančia į ateitį, jau būtų išsprendusi dešros ir bananų problemą.