Vasaros virsmas rudeniu visada yra savotiškas psichologinis slenkstis, tarsi iš spalvotos šventės grįžtum namo, kur reikės toliau gyventi. Nors ir ta kasdienybė nėra tokia jau baisi, ir ruduo daug kam patinka, tačiau „vasaros linksmybes“ dažniausiai siekiama pratęsti ar bent jau deramai paminėti jų pabaigą. Priešpaskutinė vasaros diena Kaune puikiai tą įrodė.

Dailininkai tą dieną rinkosi parodoje „Jaunoji Kauno tapyba 2012“. Daugiausia tik dailininkai, parodos ir literatūros vakarai tampa vis labiau cechiniai. Žmonių susirinko daug, o ir paroda anaiptol nenuvilia. Jaunoji tapyba, skirtingai nuo jaunosios literatūros, Kaune egzistuoja.

Abejingesni tapybai žmonės tuo metu Miesto sode galėjo klausytis Muzikinio teatro artistų, operečių arijas dainavusių stovint tiesiai R.Kalantos memorialo vidury (tai, beje, jokia šventvagystė, nes šis memorialas liudija ne tik mirtį, bet ir gyvybę). Operetė yra viena Kauno tapatybės dalių, kartais galima dėl to ir pasidžiaugti.

O Vilniaus gatvė baltai uždarinėjo vasaros sezoną. Tai naktinio klubo „Latino“ idėja, tad šio klubo prieigos ir švytėjo baltai – visa barokinė scenografija nebūtų padariusi gėdos ir jau minėtam Muzikiniam teatrui. Baltos duonos degustacija, baltos arbatos gėrimas ir kiti dalykai buvo gražūs papildiniai, bet niekaip nesugebėjo nustelbti balto vyksmo epicentro. Ką čia galėjo veikti prie staliukų netilpę kauniečiai? Pasigrožėti ir pasifotografuoti, ką gi daugiau. Šalia buvo demonstruojama transformuojamų suknelių kolekcija, kuria žavėjosi net vaikai, įpratę prie savo „transformerių“.

Tuo pat metu Kaunas Jazz kiemelyje „The Fifth Note Group“ priminė, kad Kaunas yra ir šio festivalio miestas, tad festivalis irgi palydėjo vasarą jam įprastu būdu ir su jam įprasta publika. O vakare „žmonių kavingais veidais“ kadaise apgyvendintoje teritorijoje prie vis dar niekaip neatgyjančios „Romuvos“ koncertavo simpatiškas duetas „Kamanių šilelis“. Ir čia netrūko klausytojų.

Visko buvo daug – pakaktų nedideliam festivaliui. Tačiau nebuvo jokio festivalio, tiesiog vasara baigėsi. Nesinorėtų galvoti, kad paskutinėmis jos dienomis miesto kūrybinė potencija išleido paskutinį kvapą ir dabar teliks grožėtis krintančiais lapais. Greičiausiai daug ko bus ir rudenį. Kauniečiai nebenusėdi namuose prie televizoriaus, ir tai – itin džiuginantis faktas.