Šių metų lapkričio 11 d. dienraščio 1Kaunodiena redakcijos skiltyje buvo paskelbtas komentaras, pavadintas „Sargai užrištomis akimis“.

Jame žurnalistė Liepa Želnienė trumpai apžvelgė žiniasklaidos priežiūros institucijų reakciją į televizijos TV3 š. m. lapkričio 3 d. parodytą laidą „Akistata“, kuri buvo transliuota nepaisant Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo nutartimi pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių – uždrausti skelbti privataus pobūdžio informaciją.

Kaip žinoma, laida, nors ir pakoreguota, vis tiek buvo parodyta, teismo nutartis apskųsta.

Šiame trumpame komentare pozityvu tai, kad „Kauno diena“ pareiškė kritišką savo nuomonę apie laidos „Akistata“ rengėjų ir šią laidą transliuojančios UAB „Tele-3“ elgesį ir savo vertinimu tokiam elgesiui nepritarė. Dėmesio verta ir kita nuomonės autorės įžvalga: vos kompetentinga institucija (šiuo atveju – teismas) pareiškia draudimą viešai skleisti informaciją, iškart skelbiamas pavojaus signalas dėl besiartinančio paties pikčiausio žiniasklaidos priešo – cenzūros.

Tačiau kritiškas redakcijos žvilgsnis daugiau pakrypo ne į tai, kodėl teismo nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo neturėtų būti vadinama cenzūra, o į žiniasklaidos priežiūros institucijų, tarp jų ir žurnalistų etikos inspektoriaus, veiklą, kuris, kaip tiki nuomonės autorė, ir turėjo būti tikruoju cenzoriumi.

Žvilgsnis buvo staigus. Gal todėl nesavikritiškas. Ir šioje vietoje nuomonės autorė primiršo, kad teismas yra didžiausia, o tais atvejais, kai prašoma uždrausti skleisti informaciją dar iki jos paskelbimo, ir vienintelė kompetentinga žiniasklaidos kontrolės institucija, kuri gali ne tik teisėtai apriboti informacijos skleidimą, bet ir pagal įstatymą imtis kitokių veiksmų, kurių negali atlikti kitos žiniasklaidos priežiūros institucijos.

Jei nuomonės autorė tikėjosi, kad žurnalistų etikos inspektorius dėl galimo privatumo pažeidimo ims ginti asmenį nesant jo kreipimosi, viešai reikšti nuomonę po to, kai tuo klausimu nutartį priima teismas, teisingumo dėlei reikėtų priminti, kad pagal Visuomenės informavimo įstatymą žurnalistų etikos inspektorius yra pareigūnas, kuris žiniasklaidoje pažeistas asmens neturtines teises (garbę ir orumą, privatumą, teisę į atvaizdą) gina neteismine tvarka ir tik tuo atveju, kai to prašo pats asmuo.

Tokio prašymo žurnalistų etikos inspektorė iš asmenų negavo. Jei negavo, vadinasi, negalėjo objektyviai ištirti. Jei negalėjo ištirti, negalėjo skelbti ir vertinimo. Kaip matyti iš įvykių sekos, prašymą asmenys pateikė tiesiai teismui, siekdami teismo sprendimu užkirsti kelią galimam pažeidimui.

Kad informacija būtų tikslesnė, reikėtų pridurti, jog pagal Visuomenės informavimo įstatymą inspektorius netgi turėtų sustabdyti jam pateikto asmens skundo nagrinėjimą, jeigu asmuo tuo pačiu klausimu kreiptųsi ir į teismą. Ten pat, Visuomenės informavimo įstatyme, nuomonės autorė, jei tik paieškotų, rastų ir tai, kad inspektoriaus veikla grindžiama teisėtumo, nešališkumo, nepriklausomumo, teisingumo ir viešumo principais. Panašūs principai galioja ir visuomenės informavimui.

Rašydama apie Lietuvos radijo ir televizijos komisijos „pagrūmojimą piršteliu“ už „Akistatoje“ paskelbtą informaciją, kuria buvo pažeistas Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymas, nuomonės autorė nepastebėjo, kad šiuos pažeidimus konstatavo ir į komisiją dėl poveikio priemonių taikymo ne kartą kreipėsi žurnalistų etikos inspektorius. Kreipėsi dėl to, kad administracinę nuobaudą transliuotojui už šio įstatymo pažeidimus gali taikyti tik komisija.

Kodėl už įstatymo nuostatą, pagal kurią radijo ir televizijos programų stebėseną atlieka Lietuvos radijo ir televizijos komisija, nuomonės autorei buvo svarbiau pabrėžti, kad žurnalistų etikos inspektorė „nevyniojo į vatą“ atsakiusi, kad nežiūrėjo laidos „Akistata“?

Nuomonės autorei nerūpėjo, todėl neužkliuvo ir kiti „šalutiniai“ faktai. Kad ir toks, jog dėl laidoje „Akistata“ paskelbtos informacijos vien spalio mėnesį žurnalistų etikos inspektorė priėmė du savo esme savarankiškus sprendimus, kuriais dėl nustatytų Visuomenės informavimo įstatymo pažeidimų buvo įspėtas ne tik transliuotojas (UAB „Tele-3“), bet ir laidos „Akistata“ rengėjas („TV PRO media“).

Neesminiai informacijos netikslumai žurnalistikoje gali būti pateisinami. Ypač tuomet, kai jie padaromi siekiant kuo operatyviau pranešti aktualią visuomenei informaciją. Pateisinami ir tada, kai neiškraipomi pagrindiniai faktai arba nenutylimos ne ką mažiau svarbios aplinkybės.

Net ir subjektyviai nuomonei Visuomenės informavimo įstatymas iškelia tam tikrus reikalavimus: ji turi būti reiškiama sąžiningai ir etiškai, sąmoningai nenuslepiant ir neiškreipiant faktų ir duomenų.

Kodėl žiniasklaidos priežiūros sistemą skrodžiantis L. Želnienės žvilgsnis nepastebėjo šių „neesminių“ dalykų? Gal todėl, kad kartais tylus darbas pasako daugiau už iškalbingą žodį.