Daktarų gaujos iždininku vadinamas Egidijus Abarius tikino, kad kalbos apie gaują – mitas, paremtas laisvėje likti trokštančių kaltinamųjų liudijimu.

„Trejus metus laukiau, kol galėsiu išsikalbėti, labai jaudinuosi, - pradėjo visą pusdienį užtrukusį liudijimą E.Abarius. – Esu kaltinamas subūręs nusikalstamą susivienijimą, vadovavęs jam, dalyvavęs veikloje, neva turėjome ginklų sprogmenų. Kategoriškai pareiškiu – nesu dalyvavęs tokiame reikale ir netikiu, kad tokia grupuotė egzistavo. Galiu papasakoti, kaip mes gyvenome.“

E.Abarius pasakojo, kad su Henrikui Daktaru užaugo vienoje gatvėje ir nuo mažumės buvo pažįstami. Nuo vaikystės jis pažinojo ir Alvydą Viktorą Laurinavičių.

„Aš gavau didelę bausmę, sėdo ir H.Daktaras. kai aš grįžau, jis jau buvo vedęs, neblogai laikėsi ir man padėjo, paskolino pinigų. Paskui jis sėdo, kai 1990 metais grįžo, jam buvo sunku, aš padėjau, – prisiminė E.Abarius. – Kaunas tada buvo falsifikuotos degtinės sostinė. Gyvenome kaip visi. Pasiūliau H.Daktarui prisijungti prie šio verslo. Veždavome iš Gruzijos spiritą. Falsifikavome degtinę.“

Netrukus prie šių vyrų prisijungė Sigitas Čiapas. Greitai Kaune atsirado ne vienas kioskas, kur būdavo prekiaujama netikra degtine.

Palaipsniui prie spirito verslo prisišliejo Vidmantas Gudzinskas, Iliodoras Popovas. „Biznis“ įsisuko, norinčių nesunkiai praturtėti buvo ir daugiau. Tarp tokių E.Abarius minėjo ir Rimantą Ganusauską, Rimvydą Žilinską.

Vėliau visi šie vyrai buvo vadinami daktarų gaujos seniais.

Sklandžiai ir aiškiai kalbantis E.Abarius prisiminė, kad legalų verslą vystyti pirmas pasiūlė S.Čiapas. Jis sugalvojo privatizuoti Vilijampolės turgų ir prašė pagalbos.

„Jis privatizavo, mes padėjome. Panašiai atsitiko ir su „Vilijos“ kompleksu. Tada tai buvo labai apliestas objektas. Vienintelis ten naudą nešė konditerijos cechas. Tada visi norėjo greitų pinigų, „ėjo“ metalai, alkoholis. Restoranų verslas buvo visiškai nenaudingas. Jei kas ir pirko tokius objektus, tai tik todėl, kad juos buvo galima įsigyti už investicinius čekius, o paskui užstatyti banke ir gauti grynųjų. Tada A.V.Laurinavičius sugalvojo – imam, padarysim biznį. Kartu su „Vilija“ privatizavome ir šašlykinę. Tada dar nežinojau, kad „Vilula“ bus ne kelias į gerovę, o tik sukėlė problemų.“

E.Abarius prisiminė, kad ėmęsi prikelti gyvenimui „Vilulą“ suremontavo restoraną, kiemą, sporto salę, įrengė fotoatelje, kur dirbo garsi foto menininkė Laima Geležiūtė. Pradėjusį plaukti pelną investavo į restoraną, stengėsi, kad maistas būtų geras, o programa įdomi.

Vienu galingiausių gaujoje vadinamas E.Abarius prisiminė, kad tuo metu „Vilulos“ centre Kauno ponioms aerobikos treniruotes organizavo garsioji Joana Bartaškienė.

„Tai jos idėja buvo įrengti baltąjį kambarį. Nieko ypatingo ten nebuvo – tiesiog balti tapetai, didelis stalas, kėdės, kad ponios po užpakaliukų treniravimo galėtų būtų arbatos atsigerti, pyragaitį ar saldainį suvalgyti, – tikino E.Abarius. – Tai buvo kaip ir Joanos ofisas. Ir mes patys ten susitikdavome su žmonėmis.“

Kad žiopliai nelįstų, keli nusigyvenę tėvų pažįstami buvo pastatyti prie durų. Jie, pasak kaltinamojo, čia dirbo vos už 100 dolerių per mėnesį.

Vėliau, po žudynių sporto salėje, ant durų atsirado ir grotos.

Daktarų byloje penkių vyrų nužudymas „Vilulos“ sporto salėje neminimas. Šis nusikaltimas išskirtas į atskirą bylą ir tebėra tiriamas.

Vieną iš kaltinimų – turėjus bendrą gaujos kasą, vadinamąjį „obščiaką“, – E.Abarius atrėmė teigdamas, kad bendri pinigai buvo spirito pardavimo apyvartinės lėšos. Kai baigėsi falsifikuotos degtinės verslas, pagrindines pajamas, E.Abariaus tikinimu, pradėjo nešti „Vilula“.

„Tai buvo ne landynė, kur tik banditai rinkdavosi. Ne tik Kaune, bet ir visoje Lietuvoje kito tokio restorano nebuvo. Dienomis ten žmonių knibždėjo, kaip skruzdėlių, o vakarais užplūsdavo vestuvės. Gretimai į alaus barą ateidavo paprastesnė liaudis. Restorane buvodavo visokio plauko žmonės: ir verslininkai, ir policininkai. Tie tai labai gėrė, tada policija buvo korumpuota. Pas mus atveždavo užsieniečius maitinti. Restorano meno vadovė Liuda padarė gerą programą. Pas mus dainuodavo „Rondo“, „Dinamika“, Egidijus Sipavičius, Ligitas Kernagis, Rūta Morozovaitė, Pantomimos teatras pasirodydavo“, – didžiuodamasis „Vilulos“ klestėjimo laikus prisiminė E.Abarius.

„Jaunimas ten sukiojosi, juk tada „akropolių“ nebuvo, o futbolą tik miško aikštelėje galėjo pažaisti. Galvojome juos krapštyti lauk, bet nieko blogo jie nedarė, o ir patiems saugiau buvo su jais nesipykti, nenorėjome, kad keršytų paskui“, - apie jaunuosius gaujos narius kalbėjo E.Abarius.