Henriko Daktaro parankinio šaudytas, geriausiu Lietuvos mašinvagiu vadinamas Raimundas Petraitis, pravarde Mondė, teisme nepabūgo liudyti prieš gaujos vadą.

R.Petraitis byloje vadinamas nukentėjusiuoju, nes į jo gyvybę 1993 metų vasarą buvo kėsintasi. Tačiau jis pasakojo ne tik apie bandymą su juo susidoroti, bet ir apie gaujos gyvenimą.

Šis vyras į teismo salę buvo atvestas surakintomis rankomis, jį atlydėjo ginkluoti ir kaukėti „Aro“ vyrai. Skaitydamas priesaiką, kuria jis pasižadėjo sakyti tik tiesą, R.Petraitis prašė ir Dievo pagalbos.

1990 metais R.Petraitis, tada jau garsus mašinvagis, buvo pargabentas į Lietuvą iš Lenkijos, kur buvo nuteistas už automobilių vagystes. Dar būdamas už grotų jis sužinojo, kad Henrikas Daktaras norėtų jį paimti į savo grupuotę. Išleistą į laisvę prie įkalinimo įstaigos vartų jį pasitiko Vladimiras Seneckis, pravarde turistas ir Rimantas Zalagaitis.

„Nenuėjau pas H.Daktarą ir jaučiau, kad jis dėl to pyksta. Ten buvo sąsiuvinis, kuriame kiekvienas užrašydavo, kokią mašiną pavogė ar ką kitką padarė. Kai ateidavo žmonės klausti dėl išpirkos, iš tų užrašų buvo aišku, kas turi mašiną. H.Daktarui atrodė, kad aš visas mašinas vagiu. Žmonės atvažiuoja klausti, jis negalėjo pasakyti, kad nežino, nes atrodytų, kad nekontroliuoja Kauno. Todėl ir norėjo mane patraukti į „šeimą“, - pasakojo R.Petraitis.

Nenorėjęs šlietis prie gaujos mašinvagis pasakojo nuolat jautęs spaudimą, ypač tada, kai po vedybų atitolo nuo draugų.

Kartą jis buvo užpultas namo laiptinėje. Tada atsitiktinai likęs gyvas R.Petraitis pasakojo sulaukęs lankytojų ligoninėje, kurie dar kartą pakartojo pasiūlymą jungtis prie Daktarų.

Kitą kartą pats H.Daktaras gatvėje tikino, kad prisijungęs prie jų mokės į kasą ir bus ramus dėl savo gyvybės.

Kartą važiuodamas gatve Mondė pastebėjo paties pavogtą mašiną, kurią laikė pažįstamo kieme, Ją vairavo H.Daktaras. Pamanęs, kad apsiriko, R.Petraitis sugalvojo patikrinti ir tikrai nerado savo mašinos.

Pagautas įniršio jis sumanė nedelsdamas išsiaiškinti su H.Daktaru ir nuvažiavo į „Villulą“.

Čia jį pasitiko Rimvydas Žilinskas ir paprašė eiti į sporto salę. Tačiau pasikalbėti su vadu mašinvagiui nepasisekė, jis vos spėjo pastebėti, kad atlydėjęs gaujos narys iš už diržo išsitraukė ginklą.

„Išgirdau šūvį, pamaniau, vadinasi, esu gyvas, jei girdėjau garsą. Nugaros pusėje pajutau šilumą ir supratau, kad esu sužeistas. Išbėgau lauk, arčiausiai buvo penkiaaukščiai namai. Spėjau įbėgti į pirmą laiptinę, paspaudžiau skambutį, atidarė gal septynerių metų vaikas. Įėjau vidun, nuraminau jį, išsikviečiau taksi ir išvažiavau namo. Iš ten paskambinau greitajai. Ligoninėje nelikau. Padarė operaciją, išėmė kulką ir grįžau namo.

Po šio įvykio R.Petraitis pasitarė su draugu ir nusprendė paklusti H.Daktarui. Čia jam buvo paaiškinta, kad jis turės mokėti 10 procentų savo pajamų ir bus ramus.

Nukentėjusysis tikino dažniausiai į mėnesį mokėdavęs tūkstantį dolerių ir stengdavosi pinigus paduoti pačiam H.Daktarui.

Kartą policininkų sulaikytas po paros jis buvęs paleistas. Vėliau vadeiva jam paaiškino, kad už jį policininkams sumokėta 2 tūkst. dolerių, tad tiek jis skolingas į bendrą kasą.

R.Petraitis liudijo apie gaujos ginklus, kuriuos matė per nužudytų narių laidotuves. Be to, H.Daktaro organizuoto futbolo turnyro metu taip pat aplinkui vaikštinėjo ginkluoti vyrai.

Iš su pareigūnais bendradarbiaujančių gaujos narių liudijimo aiškėja, kad panašiai, kaip ketinta susidoroti su Monde, buvo nužudytas ir jo draugas V.Seneckis.

Iš kitų grupuotės narių R.Petraitis girdėjo, kad dingus V.Seneckiui, jo tėvas, buvęs kariškis, apsivilko uniformą su medaliais ir nuėjo pas H.Daktarą prašyti, kad šis atiduotų sūnaus kūną.

Piktas dėl tokio liudijimo H.Daktaras pareiškė, kad R.Petraitis buvo „bezpredelščikas“, todėl buvo gaudomas tiek Lenkijoje, Rusijoje, tiek Lietuvoje.

R.Žilinskas yra teigęs tyčia nenužudęs Mondės. Teisme šis tai patvirtino, kad atstumas buvo pernelyg mažas, kad kulka nepataikytų. R.Žilinskas pareiškė, kad R.Petraitis už išsaugotą gyvybę jam galėtų būti dėkingas.