Europos politika – nedomina?

J.Post į Briuselį atvyko po žurnalistikos studijų Amsterdame: jau tada žinojo, kad norės gyventi ir dirbti užsienyje. Vėliau mergina studijas tęsė Antverpene. Ir išties – gyvenimu, studijomis ir darbu Belgijoje ji mėgavosi nuo pat pirmų dienų.

Šiandien ji dirba BRUZZ – visuomeniniam olandiškai kalbančiam transliuotojui, kuris apima radiją, televiziją, laikraštį ir portalą. Jos darbai pasirodo visuose šiuose kanaluose.

BRUZZ informuoja belgus apie vietos ir regioninę politiką. Pirmiausia – apie Briuselį, tačiau ne kaip ES biurokratų širdį, o kaip Belgijos sostinę. J.Post pažymi, kad belgai beveik nesidomi Europos politika.

"Aš pati su savo pažįstamais, žurnalistais, emigrantais ir draugais apie Europos politiką niekada nesikalbu. Atėjus į barą, apie tai niekas nekalba. Europos politika daro įtaką nacionalinei valdžiai, bet žmonėms iš esmės tai neįdomu. Belgijoje mes turime pakankamai problemų, šiuo metu politinė situacija yra komplikuota", – sako J.Post.

Europos politika daro įtaką nacionalinei valdžiai, bet žmonėms iš esmės tai neįdomu.

Keistos varžybos

Šešeri metai žurnalistės darbo praktikos Briuselyje parodė, kad federacinėje konstitucinėje monarchijoje politinis gyvenimas atrodo akivaizdžiai kitaip nei unitarinėje valstybėje.

"Kad ir kokia tema būtų diskutuojama, kokie debatai bevyktų, paskutinis klausimas, kuris užduodamas, yra ką tai reiškia Belgijai kaip valstybei. Tai pamatėme ir pandemijos metu. Politikai klausė: ar regionai patys turi priimti sprendimus, ar sprendimai turi būti priimami nacionaliniu lygiu? Per pirmąjį karantiną sprendimai buvo priimami nacionaliniu lygiu, kai kurie žmonės ginčijosi, ar tai buvo geriausias būdas pandemijai reguliuoti. Vasarą buvo daug suvaržymų, įvesta komendanto valanda, buvo daug diskusijų, ar taip nevaržoma žmonių laisvė, buvo pasipiktinimo. Bet tai suveikė, nes infekcijų skaičius tikrai sumažėjo", – dalijasi J.Post.

Žurnalistė pripažįsta, kad politinės pusiausvyros tarp centrinės – federalinės – ir regioninės valdžios paieškos primena keistas varžybas.

"Per šešerius metus pastebėjau, kad bet kurioje situacijoje pirmiausiai keliamas klausimas, kaip tai paveiks regionų santykius arba santykius tarp federalinės ir regioninės valdžios. Šalyje yra ne tik skirtingi regionai, bet ir skirtingų kalbų (olandų, prancūzų, vokiečių) bendruomenės, administraciniai sluoksniai. Regionuose vyrauja skirtingos švietimo sistemos, kultūra. Į administracinius sluoksnius, kurie grindžiami kalba, orientuota nauja politinė reforma žada daug pakeisti Briuselyje, bet ne tiek daug kituose regionuose", – aiškina situaciją šalyje akylai stebinti žurnalistė.

Nežinomybė vargina

Šiuo metu visuomeninių diskusijų centre – karantininės Kalėdos. "Žmonėms rūpi, kaip bus organizuojami policijos patikrinimai. Buvo pareiškimų, kad policija gali pasitelkti ir dronus. Ši galimybė labai supykdė žmones, jie daug apie tai diskutavo. Tai yra asmens laisvių, privatumo klausimas – kur yra riba, kai valstybė nebegali kištis į asmeninį gyvenimą, net jei rūpinamasi visuomenės gerove? Belgija neseniai buvo vienintelė šalis Europoje, kuri šalies gyventojams per Kalėdas leido pasikviesti tik vieną svečią. Tai yra labai griežtos taisyklės", – taip situaciją mato J.Post.

"Kada visa tai baigsis?" – tai yra būtent tas klausimas, į kurį vyriausybė dar neturi tinkamo atsakymo.

Ji Belgijos pasirinkimą įvesti griežtus suvaržymus vertina teigiamai. "Šiandien, po pusantro mėnesio įvairių priemonių ir karantino, intensyviosios priežiūros skyriuose yra žymiai mažiau žmonių nei spalį ar lapkritį. Bet mes dar neišėjome iš pavojingos zonos, politikai ir ekspertai baiminasi, kas laukia po švenčių", – tiki žurnalistė.

"Kas man ir, manau, daugumai belgų tikrai nepatinka – nežinomybė. Nežinome, kada šios priemonės bus palengvintos. Federalinė valdžia prižadėjo pasidalyti duomenimis, kurie numatytų, kokius sergamumo rodiklius šalyje pasiekus būtų galima atidaryti, pavyzdžiui, kino teatrus, sumažinti suvaržymus kitiems sektoriams", – vardija ji.

"Mūsų sveikatos ministras Frankas Vandenbroucke pabrėžė, kad valdžia nenori padaryti tos pačios klaidos, kaip ir pirmojo karantino atveju, kai atsipalaidavimas buvo pradėtas per anksti. Aš suprantu visus šiuos dalykus. Asmeniškai aš šiuo metu jaučiuosi gerai, bet jei tu susiduri su depresija ar paradai darbą, labai sunku matyti šviesą tunelio gale. "Kada visa tai baigsis?" – tai yra būtent tas klausimas, į kurį vyriausybė dar neturi tinkamo atsakymo", – pabrėžia J.Post.

Jasmijn Post

Protestų metai

Šiuo metu J.Post atostogauja gimtuosiuose Nyderlanduose, toli nuo miesto šurmulio, ir reflektuoja besibaigiančius metus.

"Vis peržiūriu visas per šiuos metus savo padarytas nuotraukas. Dabar rašau straipsnį apie dešimt geriausių straipsnių, kuriuos šiemet perskaičiau. 2020-aisiais išskirčiau rasizmo ir koronaviruso temas – pati su jomis labai daug dirbau. Briuselyje taip pat vyko JAV prasidėję "Black Lives Matter" (liet. "Juodųjų gyvybės svarbios", BLM) protestai, 10 tūkst. žmonių prie jų prisijungė iš karto po pirmojo karantino. Tai yra labai didelis žmonių skaičius", – dalijasi J.Post.

JAV ir įvairiose kitose valstybėse prieš rasizmą, policijos smurtą ir socialinę nelygybę nukreiptas judėjimas atsigręžė ir į kolonializmo epochą, kuri šiame kontekste vertinama kaip rasizmo užuomazgų šiandieninėje visuomenėje šaltinis. Belgija taip pat turi savo kolonialistinę istoriją, kurią belgai vertina labai nevienareikšmiškai. BLM šias diskusijas ir vėl iškėlė į paviršių. Dar ir šiandien kai kurios istorinių asmenybių skulptūros Briuselyje tebėra pasislėpusios po protestuotojų šliūkštelėtų dažų sluoksniais.

Į J.Post atmintį įsirėžė dar vienas Briuselyje šiemet vykęs protestas prieš draudimus moterims dėvėti įvairius veido dangalus. "Hijabis fight back" (liet. "hidžabų atkovojimas") sulaukė didelio dėmesio ir socialinėse medijose. Į šį protestą susirinko apie 1,2 tūkst. žmonių.

"Reginys, su minia veidą prisidengusių moterų, buvo tikrai įspūdingas. Diskusija apie neutralumą, sekuliarizmą vyksta ir dabar, manau, tai gimė iš BLM idėjos. Prancūzakalbėje Belgijoje, kur situacija tikrai nėra tokia pati, kaip olandiškai kalbančioje Belgijos dalyje, kai kuriose mokyklose moterims neleidžiama dėvėti veido dangalų, iš moterų reikalaujama juos nusiimti prieš įeinant į klasę. Kalbėjau su kai kuriomis merginomis, moterimis ir jos sakė, kad tokia politika privertė jas rinktis kitas mokyklas, nors jos yra gerokai toliau nuo jų namų ir į jas tenka važiuoti viešuoju transportu. Kai kurie žmonės netgi pasirenka išvis neiti į mokyklas", – pasakoja J.Post.

Šių protestų metu ji sutiko iš minios išsiskyrusią merginą – riedlentininkę su hidžabu. "Ji sakė: aš dėviu hidžabą, bet aš esu ir riedlentininkė. Ji manęs klausė rimtų klausimų: o kas yra neutralumas? Jei tu dėvi kostiumą, ar savo plaukus nusidažai rožine spalva, ar ant kaklo esi pasikabinęs mažą kryželį? Jos akimis, neutralumas tapo būdu diskriminuoti ir tai nebėra klausimas apie bažnyčios ar valdžios atskyrimą", – įdomų pašnekesį prisimena žurnalistė.

"Manau, kad tokias nuotaikas ir panašius klausimus galima išgirsti debatuose, kurie kilo po prancūzų mokytojo Samuelio Paty nužudymo. Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas gina sekuliarizmą, bet, aš manau, kad čia galima paklausti tų pačių klausimų: ar tikrai visa tai yra dėl sekuliarizmo, neutralumo, ar dėl kitų priežasčių? Ar tai tiesiog netapo ksenofobija? Aš suprantu, kodėl jis gina tuos idealus, bet, aš manau, kad čia reikia naujo balanso", – svarsto J.Post.

Galbūt suprasime pedagogų, sveikatos sektoriaus, viešojo saugumo, policijos darbuotojų svarbą, galbūt labiau juos įvertinsime, galbūt jie gaus didesnį atlygį.

Du scenarijai

Svarstydama apie ateinančius metus, žurnalistė prisipažįsta, kad jos viduje kovoja optimistinė ir pesimistinė pusės. "Iš optimistinio požiūrio perspektyvos viliuosi, kad žmonės įvertins, kaip sunku būti su vaikais namuose, kiek darbo jų lavinimas ir priežiūra reikalauja. Galbūt suprasime pedagogų, sveikatos sektoriaus, viešojo saugumo, policijos darbuotojų svarbą, galbūt labiau juos įvertinsime, galbūt jie gaus didesnį atlygį", – sako J.Post.

Pirmojo karantino metu ji aktyviai sekė socialinius tinklus ir įžvelgė visuomenės viltį po pandemijos sukurt geresnį, kartu ir žalesnį pasaulį.

"Briuselyje atsirado daug daugiau dviratininkų, daug gatvių buvo uždarytos tam, kad vaikai galėtų jose žaisti. Tai buvo labai gražu. Eidama tomis gatvėmis pamačiau, ko niekada iki tol nebuvau pastebėjusi, – kiek daug vaikų gyvena tų gatvių namuose. Buvo labai smagu tai matyti: vaikai su dviračiais, riedlentėmis..." – šypsosi žurnalistė.

Deja, po antrojo karantino stebėdama socialinius tinklus ar bendraudama su žmonėmis ji nebemato tokio optimizmo ir ambicijos pakeisti pasaulį. "Manau, kad pasaulį tikrai keis žmonių darbas iš namų. Tai pasiliks ir po pandemijos, ir tai, mano galva, yra geras reiškinys", – priduria ji.

Tačiau J.Post pesimistinis scenarijus verčia rimtai nerimauti dėl visų žmonių, kurie bankrutavo ir dar bankrutuos. "Nerimauju ir dėl pasitikėjimo žiniasklaida, ir kartu bemaž visomis institucijomis, valdžia bei politikais – ar pasitikėjimas sugrįš? Dabar pastebiu labai daug žmonių, kurie netiki jokiais autoritetais. Taip buvo ir anksčiau, bet pažvelgus į daugybę "Facebook" grupių, matau, kad šios nuotaikos labai stiprėja. Antrosios koronaviruso bangos metu šis nepasitikėjimas žymiai išaugo", – sako ji.

"Vis galvoju, ką mes – žurnalistai, mokslininkai, politinės institucijos – galėtume padaryti, kad atgautume visuomenės pasitikėjimą. Aš manau, kad, kaip žurnalistai, turime didelę įtaką, turime patys siekti atsakyti į daugiau visuomenės klausimų", – neabejoja J.Post.