Mirties bučinys?

Šį kartą kasmetis "Politico 28" svarbiausių ir įtakingiausių žmonių, skatinančių diskusijas ir sprendimus Europoje, sąrašas sukasi aplink pagrindinę temą: kas spręs iš politinės arenos pasitraukusios buvusios Vokietijos kanclerės Angelos Merkel paliktas problemas?

Kaip ir ankstesniais metais, reitingas suskirstytas į tris atskirus sąrašus: vykdytojų (turinčių vykdomąją galią), svajotojų (atstovaujančių idėjai, kuri skatina naują diskusiją) ir trikdytojų (galinčių geriausiai pakeisti žaidimą netikėtais būdais). O virš šių trijų sąrašų įsitaisęs galingiausias Europos žmogus.

A.Merkel, kuri praėjusiais metais užėmė pastarąją poziciją, šiemet sąraše nėra, tačiau jos vardas Europoje šmėžuoja vis dar aktyviai. Ir nors ji tradiciškai buvo įvairių krizių centre, šių metų reitingo sudėtis atspindi iššūkius, kurie per keturias jos valdymo kadencijas taip ir liko neišspręsti: valiutų sąjungos klausimai, tokios kylančios grėsmės, kaip Kinija, ir tokios žinomos grėsmės, kaip Rusija, klimato krizė, migracija, neigiamas socialinių tinklų poveikis, nesibaigianti kova su koronavirusu.

Į sąrašą įtraukti ne tik kai kurie žymiausi Europos valstybių ir vyriausybių vadovai, sprendimų priėmėjai, bet ir futbolo pasaulio, filantropų bendruomenės ir astronautų pavardės.

"Politico 28" sąrašo sudarytojai pabrėžia, kad buvimas jame savaime netampa apdovanojimu, tai veikiau įtakos atspindys, kuris vėliau gali pavirsti ir mirties bučiniu. Pavyzdžiui, praėjusiais metais tuometis Italijos premjeras Giuseppe Conte atsidūrė pirmoje vykdytojų sąrašo pozicijoje, jis savo šaliai pelnė didelę dalį iš ES atsigavimo nuo koronaviruso fondo, tačiau po kelių mėnesių paliko postą, o dabar G. Conte pelnytus pinigus belieka išleisti naujam italų premjerui Mario Draghi.

Dalis ankstesnių reitingo pavardžių dabar skaitomos kaip buvusiųjų sąrašas: buvęs Airijos ministras pirmininkas Leo Varadkaras; buvęs Austrijos kancleris Sebastianas Kuzas; du Italijos Matteo – Renzi ir Salvini...

Žiūrint iš kitos pusės, sąrašas gali mesti ne tik prakeiksmą, bet turi ir savo alumnus, kurie Europai bus svarbūs ir kitąmet, pavyzdžiui, Vengrijos premjeras Viktoras Orbanas, Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas arba A.Merkel pakeitęs Vokietijos kancleris Olafas Scholzas.

Olafas Scholzas. M. Kappelero / Reuters nuotr.

Įpėdinių rūpesčiai

Būtent O.Scholzas šįkart užėmė pirmąją vykdytojų sąrašo poziciją. Jis imasi galingiausio darbo Europoje, šią savaitę persikėlęs į kanceliariją Berlyne kaip A.Merkel įpėdinis. Dabar politikas, kuris pastaruosius ketverius metus ėjo Vokietijos finansų ministro pareigas, yra atsakingas už didžiausią žemyno ekonomiką. Tai taip pat suteikia jam mandatą – o kai kurie tvirtintų – pareigą – priimti kai kuriuos sunkius sprendimus, kurių išvengė jo pirmtakė.

A.Merkel vedė Vokietiją ir Europą per dideles krizes, siekdama išvengti konfrontacijos, ir dėl to, jai pasitraukus, daug problemų liko neišspręsta. O.Scholzui ant stalo palikta daug atvirų bylų: nuo klausimų, kaip tvarkytis su Rusija ir Kinija, iki dilemų, ką daryti su Vengrijos ir Lenkijos metamais iššūkiais teisinės valstybės principams ir kaip auginti Europos ekonomiką nesustabdant pagrindinių pramonės šakų.

Buvusio Hamburgo mero pranašumas tas, kad jis yra žinomas tiek Vokietijoje, tiek už jos ribų. Visus reikalus ir savo pareiškimus baigdamas su firmine ryškia šypsena, jis užsitarnavo Scholzomat – savotiškai mechaniško roboto – slapyvardį. Šalies viduje O.Scholzas pasiūlė modernizavimo darbotvarkę, siekdamas atnaujinti girgždančią Vokietijos infrastruktūrą ir perkelti fakso aparatų, pašto ženklų ir grynųjų pinigų operacijų kultūrą į XXI a.

Pirmuosius jo kadencijos mėnesius, be kitų problemų, greičiausiai lems sparčiai didėjančios energijos kainos ir auganti infliacija. Jis taip pat susidurs su iššūkiais, kurie nekliuvo A.Merkel: jo valdančioji koalicija bus priklausoma ir nuo žaliųjų, raginančių imtis veiksmų dėl klimato kaitos, ir nuo laisvųjų demokratų, raginančių subalansuoti biudžetą ir mažiau kištis į kasdienį vokiečių gyvenimą.

O.Scholzo kolegos ES lyderiai jį atidžiai stebės. E.Macronas, atsidūręs antroje vykdytojų sąrašo vietoje, neabejotinai bus vienas iš jų. A.Merkel palikus europinę sceną kai kurių žvilgsniai nukrypo būtent į Prancūzijos prezidentą, kuris potencialiai galėtų tapti naujuoju Europos lyderiu.

Tiesą sakant, pastaraisiais metais ES didžiąja dalimi buvo valdoma pagal jo viziją. Ursulos von der Leyen ir Charleso Michelio paskyrimas į Europos Komisijos (EK) ir Europos Vadovų Tarybos pirmininkus, Konferencijos dėl Europos ateities inicijavimas, svarbus sprendimas dėl bendros skolos bloko atkūrimo fonde – visa tai yra E.Macrono pasiūlymai.

Be to, prancūzų strateginės autonomijos koncepcijos ir ryžtingesnio Europos gynybos aparato idėja – vieni pagrindinių pastarojo meto argumentų bloke. Tačiau 43-ejų prezidentas dar turi daug ką nuveikti, jei nori iš esmės pakeisti Europos veikimo būdą, o ne tiesiog daryti įtaką diskusijoms. Ir kiti metai žada būti darbingi: Prancūzija pirmininkaus ES nuo sausio 1 d., o balandį laukia šalies prezidento rinkimai.

Gelbėtojų pareiga

Toliau vykdytojų sąraše rikiuojasi Europos centrinio banko (ECB) vadovė Christine Lagarde, kurios taip pat laukia darbingi metai: 65-erių buvusiai Prancūzijos finansų ministrei ir buvusiai Tarptautinio valiutos fondo vadovei teks nelengvas darbas išlaikyti stabilią ekonomiką.

Pirmą kartą per dešimtmečius bloko valiutų sąjunga susiduria su  lėtėjančio augimo ir didesnės infliacijos rizika – toks toksiškas kokteilis pastarąjį kartą buvo regimas prieš pusę amžiaus, po naftos kainų šoko. Ch.Lagarde iššūkis – suvaldyti neramumus, vengiant skubotų sprendimų, galinčių paskatinti investuotojus pulti į paniką.

Štai olandas Fransas Timmermansas buvo įpareigotas užtikrinti, kad mes visi gelbėtume pasaulį. EK klimato kaitos vadovas ir vykdomasis viceprezidentas yra pirmasis iš daugelį dešimtmečių trunkančio ES projekto, kurio tikslas iki 2050 m. žemyną paversti klimatui neutraliu, sargybinių. Tačiau, norint tai pasiekti, didelių korporacijų ir mūsų kasdienio gyvenimo laukia dideli pokyčiai. Žinoma, ne visi dėl to džiaugiasi.

F.Timmermansas ne kartą yra sakęs, kad bus "kruvinai sunku" atlikti šį darbą, tačiau jis įsitikinęs, kad kuo greičiau Europa atpras nuo iškastinio kuro, tuo greičiau ji pasinaudos atsinaujinančios energijos ir švarios pramonės teikiama nauda. Pirmasis jo didelis politinis mūšis – kad Europos šalys sutiktų apmokestinti kelių transportą anglies dioksido mokesčiu. Ši problema jau sukėlė kai kurių šalių įnirtingą pasipriešinimą, ir tai tik žygio pradžia.

Gabrielius Landsbergis. G. Ivuskano / AFP nuotr.

Šansas svajotojoms

Didžiausia svajotoja – svajingojo Paryžiaus merė Anne Hidalgo, siūlanti pasaulį be automobilių. Nuo tada, kai 2014 m. buvo išrinkta Prancūzijos sostinės mere, miesto revoliucioniere praminta ispaniškų šaknų turinti politikė stengėsi, kad šviesų miestas taptų patogesnis gyventi. Senos pakrantės pėsčiųjų judėjimas ir dviračių takų tiesimas tokiuose garsiuose bulvaruose, kaip Rivoli, atėmė erdvę iš transporto priemonių srauto ir pakeitė Paryžiaus struktūrą.

Pandemija tik paspartino šių pokyčių tempą. A.Hidalgo taip pat pavertė miestą "taktinio urbanizmo" laboratorija – skatina greitus ir pigius pokyčius miesto gatvėse, pavyzdžiui, iškylančius dviračių takus – ir priėmė 15 minučių miesto koncepciją, kurią sukūrė Paryžiuje gyvenantis profesorius Carlosas Moreno. Jis teigia, kad piliečiai savo darbo vietą, mokyklas ir kitas reikalingas vietas turėtų patogiai pasiekti pėsčiomis arba dviračiu.

Kai teismas nepritarė A.Hidalogo planui judrų kelią palei Seną paversti bulvaru be automobilių kavinių terasoms, elektroniniams paspirtukams ir dviračių takams, jos komanda sugalvojo sprendimą, remdamasi tuo, kad šios upės krantai yra UNESCO paveldas ir jiems esą reikalinga apsauga. Žinoma, tokie miesto pokyčiai patinka ne visiems, tačiau Paryžių verčia žalesniu. Kitas A.Hidalgo tikslas – parengti Paryžių 2024 m. olimpinėms žaidynėms.

Dar viena stipri politinė lyderė Ursula von der Leyen visada išliks Europos pandemijos prezidentė – patinka jai toks statusas ar ne. Tačiau kitais metais EK lyderė turės galimybę kažkiek pakeisti šį įsivaizdavimą.

Savo įžanginėje 2019 m. kalboje Europos Parlamente (EP) U.von der Leyen pažadėjo sukurti komisiją, kuri daugiausia dėmesio skirs bloko ekologijai, kovai su skurdu ir lyčių lygybės skatinimui, kartu išlaikant plačiai atviras duris bloko plėtrai, mintyje turint Vakarų Balkanų šalių potencialias perspektyvas prisijungti prie ES.

Praėjus kelioms savaitėms po pirmosios U.von der Leyen, kaip EK lyderės kalbos, COVID-19 pradėjo plisti visoje Europoje, o jos programa buvo skirta pastangoms koordinuoti šią krizę.

Kitąmet laukia kritiniai susirėmimai su Vengrija ir Lenkija dėl teisinės viršenybės klausimų bei kova su Žaliojo susitarimo skeptikais – būtent šiose batalijose U.von der Leyen galės parodyti savo politinius raumenis.

Nuo pat „Brexit“ epopėjos ES trūko trečiojo galios žaidėjo, kuris galėtų atremti Paryžiaus ir Berlyno tandemą. Atėjus M.Draghi, Italija turi lyderį, kuris gali atvesti šalį prie Europos reikalų šerdies.

Drakonų žudikas

Tarp naujoms diskusijoms toną duodančių lyderių yra ir lietuviška pavardė – užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis. "Politico"  už drąsą mesti antidemokratiškus kaltinimus galingajai Kinijai ministrą praminė Drakonų žudiku (angl. The Dragonslayer).

Vos pradėjęs eiti pareigas 2020 m. gruodį, G.Landsbergis paskelbė, kad Lietuva nebedalyvaus diplomatinėje platformoje 17+1, kurią Kinija naudoja bendradarbiaudama su Vidurio ir Rytų Europos šalimis. Netrukus Lietuva sulaukė Pekino pykčio, leisdama Taivanui Vilniuje įkurti būtent Taivano, o ne Taipėjaus atstovybę, kaip reikalauja Kinija.

Pasak "Politico", skirtingai nuo didesnių ES šalių, tokių kaip Prancūzija ar Vokietija, kurios remiasi prekyba su antrąja pagal dydį pasaulio ekonomika, siekdamos išlaikyti savo pramonės šakas, ir skirtingai nei Vengrija ar Graikija, sulaukiančios dosnių užsienio investicijų būtent iš Pekino, šiame konflikte Lietuva esą turi mažai ką prarasti.

Be to, G.Landsbergiui susirėmimai su Kinija yra šeimos reikalas, įdomią prielaidą daro "Politico". Leidinys prisiminė, kad jo senelis Vytautas Landsbergis 2000 m. kelionės į Pekiną metu taip pat išsakė aiškią poziciją dėl Tibeto, kai Kinijoje lankėsi kaip Seimo pirmininkas.

Dėl tokio žingsnio sukeltų efektų galima kelti įvairių klausimų, tačiau vis garsiau apie Kinijos nusižengimus demokratijai ir žmogaus teisėms kalbančiai ES tokia G.Landsbergio strategija atrodo verta pagarbos.

Donaldas Tuskas. EPA-ELTA nuotr.

Netvarka ir kenkėjai

Buvęs Lenkijos premjeras ir buvęs Europos Vadovų Tarybos (EVT) pirmininkas Donaldas Tuskas atidarė trikdytojų kambario duris. Jis grįžo į nacionalinę politiką, kad nuverstų vyriausybę, kuri vis labiau prieštarauja Briuseliui ir flirtuoja su visapusišku karu prieš bloko valdymo sistemą.

D.Tuskas užaugo Gdanske per audringą uostamiesčio sukilimą prieš komunizmą, vedė Lenkiją per finansų krizę ir pirmininkavo EVT migracijos ir „Brexit“ dramų metu. Kitas jo mūšis, be abejo, yra toks pat svarbus, tik asmeniškesnis nei bet kuris iš minėtų.

D.Tuskas savo sprendimą grįžti į vidaus politikos apkasus vaizduoja kaip galimybę apversti Lenkiją. „Mano vaidmuo, visų pirma, yra padėti opozicijai laimėti rinkimus ir padėti jai sušluoti netvarką šalyje, o ji pastaraisiais mėnesiais smarkiai auga“, – sakė jis "Politico".

Viena įdomesnių trikdytojų sąrašo personalijų – Didžiosios Britanijos premjero Boriso Johnsono žmona Carrie Johnson. Ji ne tik šią savaitę britų politiniui lyderiui pagimdė septintą atžalą (nors tai tik antras jų bendras vaikas), bet ir daro ypatingą įtaką šalies politikai. Vietos žiniasklaida neabejoja, kad C.Johnson nuomonė svarbi įvairiose srityse, pradedant barsukų skerdimo strategija ir baigiant prabangia premjero rezidencijos pertvarka ir personalo, kuris yra britų vyriausybės centre, klausimais.

Tokios audros aplink britų lyderio sutuoktinį – precedento neturintis reiškinys. Per savo vyro kadencijas Cherie Blair dirbo teisininke, o Samantha Cameron – plėtojo dizainerės karjerą. Šiuo metu C.Johnson dirba komunikacijos vadove gyvūnų apsaugos labdaros organizacijoje, tačiau savo karjerą ji sukūrė viešųjų ryšių pagrindu Torių partijos mechanizmuose, kuriems dabar vadovauja jos sutuoktinis. Visa jos sukaupta patirtis ir kontaktai padeda išlaikyti gal ir šešėlinį, bet vieną svarbesnių vaidmenų Londono politinėje dramoje.

Kalbant apie dramą, "Politico" komanda nepamiršo ir Baltarusijos valdytojo Aleksandro Lukašenkos, suteikdama jam nekuklų Kenkėjo (angl. The Pest) vaidmenį. Nors Europa ir negali jo ignoruoti, vis dėlto, neskaitant ES sankcijų, A.Lukašenka savo planus toliau tęsia it nebaudžiamas – juk nėra jokių ženklų, kad valdžia Minske gali pasikeisti. Panašu, kad 2022 m. Europai teks arba rasti būdą, kaip susidoroti su vietiniu diktatoriumi, arba priprasti prie dar vieno nepatogaus partnerio šalia.

Galingiausias Europoje

Italai neįpratę matyti, kad jų ministrai pirmininkai ilgai išliktų šiame poste, tačiau daugelis tikisi, kad M.Draghi taps išimtimi. Jokiai partijai nepriklausantis buvęs Europos Centrinio Banko (ECB) vadovas Italiją valdo kaip technokratas. Nuo pat „Brexit“ epopėjos ES trūko trečiojo galios žaidėjo, kuris galėtų atremti Paryžiaus ir Berlyno tandemą. Atėjus M.Draghi, Italija turi lyderį, kuris gali atvesti šalį prie Europos reikalų šerdies – lygiai taip pat, kaip A.Merkel pasitraukimas atveria jam teorinę galimybę priartėti prie ES lyderio vardo, bent jau iš ekonominių reikalų perpspektyvos.

Gali būti, kad M.Draghi pavyks sutvirtinti jau veikiantį aljansą su E.Macronu bei O.Scholzu ir sukurti centristinę trijulę, kuri galėtų dramatiškai pakeisti Europos padėtį.

Kad M.Draghi nėra likimo išlepintas italas, byloja ir nelengva paauglystė, kai jis neteko abiejų tėvų ir buvo priverstas anksti įžengti į suaugusiųjų pasaulį. Po to jis baigė ekonomikos studijas prestižiniame Masačusetso technologijų institute ir dirbo Pasaulio banke. Vėliau jis dirbo Italijos ižde, investiciniame banke „Goldman Sachs”, Italijos banke ir ECB.

Šiandien 74-erių akademinės mąstysenos politikas, 2012 m. būdamas ECB prezidentu, geriausiai žinomas dėl finansų rinkų stabilizavimo, pareiškė, kad padarys viską, ko reikės, kad išsaugotų eurą. Tiesa, jo žodžiai pasitvirtino ir čia galima rasti požiūrio panašumų su per tą pačią krizę atsiskleidusia A.Merkel pozicija.

Dabar ant M.Draghi pečių – nauja didelė atsakomybė. Italija yra Europos ekonomikos gaivinimo fondo didžiausios dalies gavėja. Ji ketina gauti 191,5 mlrd. eurų dotacijų ir paskolų mainais už reformas, kurios, Briuselio viltimis, paskatins šalies augimą.

Jei M.Draghi pavyks triumfuoti ten, kur tiek daug ministrų pirmininkų klydo, jį prisimins kaip tą, kuris pagaliau rado receptą, kaip ištraukti šalį iš daugiau nei 20 metų trukusio ekonomikos nuosmukio.