Buvęs savaitraščio „Słowo Wileńskie“ (liet. Vilniaus žodis) redaktorius, daugiau nei trijų dešimtmečių patirtį sukaupęs žurnalistas korespondentu dirbo Vokietijoje, Albanijoje, Afganistane, Čečėnijoje, Ukrainoje ir kituose karštuosiuose pasaulio taškuose.

„Kiti metai gali būti lemiami, bet jei to paties manęs būtumėte paklaususi prieš metus, t. y. ar 2024 m. bus lemiami, tikriausiai atsakyčiau, kad taip“, – apie neaiškias karo Ukrainoje perspektyvas kalba J. Haszczyńskis. Vis dėlto jis tikisi, kad Donaldo Trumpo sugrįžimas į Baltuosius rūmus kitąmet turės įtakos realiems pokyčiams.

J. Haszczyńskis pernai buvo Izraelyje, ir nors apie kitų metų perspektyvas kalbėjomės dar prieš režimo Sirijoje griūtį, jis neprognozavo šviesios ateities Artimiesiems Rytams. Žurnalisto įsitikinimu, regionas jau buvo ant taikos slenksčio, tačiau Izraelio ir „Hamas“ karas užgesino šias viltis.

– Kaip apibūdintumėte dabartinę pasaulio būseną?

– Žinote, užsienio aktualijas nušviečiu jau 34-erius metus ir turbūt pastarieji treji ar ketveri metai buvo neįprasti, nes mes vis tikėjomės, kad blogiau jau nebus – kitaip tariant, metų pabaigoje vis tikėdavomės, kad kiti metai bus geresni. Tačiau negalėčiau jums pasakyti, kad tas procesas jau pasibaigė, nes, tikriausiai, kiekvieni ateinantys metai gali būti blogesni. Vis dėlto šių metų pabaigoje vis dar esame sveiki, gyvi ir galime diskutuoti apie kitus metus – tai yra pozityvioji šios situacijos dalis.

– ES prasidėjo naujas politinis ciklas, darbą pradėjo naujos sudėties Europos Komisija (EK). Ar tai bus pokyčių, ar vis dėlto labiau tęstinumo kadencija?

– Tęstinumas yra svarbiausias, bet turime klausti savęs, ar tęstinumas yra pozityvus, ar neigiamas ženklas. Spėju, kad EK niekas nepasikeitė, tai yra ta pati idėjų visuma ir vizija, kiek aš stebiu pastaruosius 35 ar 20 metų, kiek Lenkija ir dar vėliau Lietuva prisijungė prie ES. Tai reiškia, kad pagrindinė grupė išlieka centro dešinė, Europos liaudies partija, ši partija užima pagrindinę poziciją EK, bet turi bendradarbiauti su kairiaisiais ir žaliaisiais.

Tačiau tęstinumas nėra pats tinkamiausias žodis, galbūt dabar nauja yra tai, kad ši EK taip pat gerbs konservatyvios dešinės ar centro dešinės pažiūrų Europos visuomenės dalį, nes jei kalbėtume apie nuotaikų ES tendencijas, visuomenė yra konservatyvesnė nei žurnalistai, rašytojai ir politikai anksčiau būdavo. Kai kalbu apie konservatyvumą, omenyje turiu saugumą, tradicijas, grėsmių suvokimą, pirmiausia kalbant apie Rusija, bet taip pat ir Kiniją. Galbūt EK prezidentė Ursula von der Leyen bando judėti labiau į dešinę pusę, gerbti ir konservatyvią politikų pusę, ir konservatyvią ES visuomenės dalį. Ir galbūt tai yra teisinga nuostata, nes geriau su visuomene eiti į kompromisus.

Dabar politikai sako, kad saugumas yra svarbiausias prioritetas. Bet koks bus rezultatas, ar to pakaks, susidūrus su grėsmėmis iš Rytų, – tikiuosi, kad taip. Rusijos karas prieš Ukrainą tęsiasi beveik trejus metus, mes daug laiko praradome debatams, ką mes galime padaryti dėl Ukrainos ar kas turėtų būti draudžiama jai. Dabar, tikriausiai, procesas bus gerokai greitesnis dėl naujojo JAV prezidento, jis mus stums į priekį, kad veiktume.

Duobė: anot J. Haszczyńskio, pastaruosius kelerius metus bergždžiai manėme, kad nauji metai bus geresni nei praeinantys. / J. Haszczyńskio archyvo nuotr.

– Taip, į Baltuosius rūmus greitai persikels išrinktasis prezidentas Donaldas Trumpas. Kaip manote, ko jis imsis pirmiausia, ir kas iš šių potencialių sprendimų turės realios įtakos Europai?

– Mums svarbiausias klausimas – ką jis darys dėl Ukrainos, ką gali padaryti, kad šalies vadovas Volodymyras Zelenskis ir Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas eitų į taikos derybas, ir ką apskritai reiškia taikos derybos. Mes apie D. Trumpo viziją dėl Ukrainos sužinome vis daugiau ir daugiau, ir tai yra labiau pozityvus kontekstas. Bet prieš kelis mėnesius, rinkimų kampanijos metu, D. Trumpas paskelbė, kad karą pabaigs per 24 val., daug kam tai skambėjo kaip pareiškimas, kad jis vers V. Zelenskį kapituliuoti Rusijai. Dabar nebeatrodo, kad D. Trumpas atiduos Ukrainą V. Putinui. Yra įrodymų, tam tikrų pareiškimų iš jo komandos žmonių, pavyzdžiui, specialiojo pasiuntinio Ukrainai Keitho Kellogo.

Yra ženklų, kad D. Trumpas sutiko su tam tikrais svarbiais Ukrainiai veiksmais dar per susitikimą su Joe Bidenu Baltuosiuose rūmuose. Jie abu šypsojosi, neatrodė kaip priešai. Po kelių dienų J. Bidenas leido naudoti JAV toliašaudę artileriją prieš Rusijos karinius taikinius jos teritorijoje (...). Kitas pavyzdys – neseniai J. Bideno administracija skyrė naujų sankcijų Rusijai, jos sukėlė problemų rublio kursui, yra sutrikimų Rusijos bankų rinkoje. Tai irgi tikriausiai įvyko pasikonsultavus su D. Trumpu. Jis buvo suvokiamas kaip V. Putino draugas, kad viską padarys dėl savo partnerio iš Kremliaus, bet dabar taip neatrodo.

– Yra apžvalgininkų, manančių, kad bene didžiausia grėsmė dabartinėmis geopolitinėmis aplinkybėmis, ypač mūsų regionui, būtų D. Trumpo sprendimas išvesti JAV karius iš Europos. Ar to iš tiesų galima tikėtis?

– Spėju, kad jis to iš karto nepadarys. Galbūt bus kokių nors instrumentų, kurie paveiks partnerius Europoje, kaip buvo jo pirmosios kadencijos metu. Bet netikiu, kad D. Trumpas vieną dieną pasakys, kad visi JAV kariai gali keliauti namo. Tačiau tiesa, kad jis norės mokėti mažiau už karinę JAV pagalbą Europai, bandys priversti europiečius mokėti daugiau už jų ir Ukrainos gynybą – garantuotai. Tai nereiškia, kad visus JAV karius patrauks iš Europos, bet jų skaičiai gali būti mažesni, tai taip pat yra labai įmanoma.

Netikiu, kad D. Trumpas vieną dieną pasakys, kad visi JAV kariai gali keliauti namo. Tačiau tiesa, kad jis norės mokėti mažiau už karinę JAV pagalbą Europai.

Čia norėčiau prisiminti V. Zelenskio pergalės planą. Prieš dvejus metus jis buvo sudarytas iš dešimties punktų. Pagrindinis, turbūt, buvo, kad Rusija privalo pasitraukti iš Ukrainos teritorijos, atsižvelgiant į 1991 m. sienas. Dabar V. Zelenskio pergalės planas susideda iš penkių punktų ir paskutiniajame siūloma, kad Ukrainos kariai galėtų pakeisti JAV karius NATO rytiniame flange. Tai yra V. Zelenskio idėja ir tai jis paminėjo, tikriausiai, kažko tikėdamasis iš naujojo JAV prezidento.

Nežinau, kokia yra Lietuvos nuomonė, nes jūs irgi turite JAV karių savo teritorijoje. Nežinau, ar esate suinteresuoti pakeisti JAV karius į ukrainiečius – taip, labai patyrusius karius, bet kartu tai yra kariai, kurie vis dėlto nėra iš NATO šalies. Ukrainos karių buvimas Lietuvos ar Lenkijos teritorijoje nereiškia, kad Ukraina galės mums padėti pavojaus iš Rusijos atžvilgiu.

– Pats V. Zelenskis vis pabrėžia, kad kiti metai bus lemiami. Ką jie lems? Ukrainos pergalę ar kitų jėgų pergalę? Ir ką realiomis sąlygomis reikėtų vertinti kaip Ukrainos pergalę, o ką – Kremliaus triumfu?

– Kiti metai gali būti lemiami, bet jei to paties manęs būtumėte paklaususi prieš metus, t. y. ar 2024 m. bus lemiami, tikriausiai atsakyčiau, kad taip. Tai būtų toks pats atsakymas. Bet tam reikia daugiau laiko.

Naujas dėlionės elementas, žinoma, yra situacija JAV, prezidentas D. Trumpas. Galime sakyti, kad pirmieji kitų metų mėnesiai galėtų būti lemiami, jei JAV su partneriais iš Europos sutelktų abi puses prie to pačio stalo, kas, greičiausiai nėra labai įmanoma. Kodėl?

Pirmiausia, V. Putinas nepakeitė savo nuomonės dėl Ukrainos, jis vis dar nori, kad Ukraina išlaikytų neutralitetą gynybos, kariniais klausimais. Neutralumas šioje pasaulio dalyje reiškia vieną dalyką: tu priklausai nuo stipresnio brolio – Rusijos. Nėra abejonių, kad V. Putinas nepasitrauks iš okupuotų teritorijų. Tai yra nebent detalių klausimas, jis gali patraukti ką nors iš vienos srities į kitą, bet jis vis tiek liks okupavęs teritorijas, negrąžins jų ir toliau sieks visiškos politinės įtakos Kyjive, norėdamas įtvirtinti marionetinį režimą.

Situacija fronte neduoda kitos galimybės mums ar ukrainiečiams, jie negali rizikuoti ir daryti dar vienos nesėkmingos kontratakos. Kariniu požiūriu, jie yra blogesnėje padėtyje nei 2023 m. Mes tikėjomės, kad ukrainiečiai susigrąžins daugiau teritorijų.

Koks yra V. Zelenskio tikslas? Oficialiai tai yra jo pergalės planas ir  pirmasis punktas, t. y. skubus NATO kvietimas prisijungti prie aljanso. Tai nereiškia, kad Ukraina bus kita šalis narė, bet ji nori realaus kvietimo. Jo Ukraina nesulaukė po viršūnių susitikimų pernai Vilniuje ir šiemet Vašingtone, nes pagrindinės galios – Amerika ir Vokietija – buvo prieš. Apie tai kalbama nuo 2008 m. NATO viršūnių susitikimo Bukarešte, bet neaišku, kada tai įvyks. V. Zelenskis kvietimo nori jau dabar, o tai neįmanoma, nes JAV vis dar yra prieš. Net ir demokratų, J. Bideno administracijos valdymo metu tai buvo neįmanoma.

Bet su D. Trumpu viskas yra įmanoma, pavyzdžiui, galbūt jis bus nepatenkintas V. Putino požiūriu į jo taikos planą ir tai pakeis jo nuomonę.

Kumštis: svarbiausiu iššūkiu Varšuva laiko būtinybę turėti savo atgrasymo pajėgas. Nuotraukoje – bazinių Lenkijos kariuomenės mokymų savanoriai, dalyvaujantys vasarą pradėtoje programoje „Atostogos su kariuomene“. / C. Sokolowski / AP / Scanpix nuotr.

– Rusija vis dažniau imasi hibridinių atakų. Europa dažniausiai apsiriboja griežtais papeikimais. Kur pareiškimų politika gali nuvesti santykiuose su Rusija? Ar nėra taip, kad Vakarų demokratijoms įprastų diplomatinių taisyklių laikymasis kelia Kremliaus apetitą?

– Negalėčiau pasakyti, kad Europa nieko nedaro. Manau, taip buvo prieš trejus metus, bet Europa labai pasikeitė, nors gal ne visos šalys taip smarkiai. Bet jei kas nors prieš invaziją būtų pasakę, kad Europos šalys ukrainiečiams duos milijardų eurų vertės pagalbos, politinės pagalbos – nebūčiau patikėjęs. Žinoma, to vis dar per mažai, kai kuriais atžvilgiais pavėluota, pavyzdžiui, dėl tankų ar lėktuvų.

Tačiau situacija Europoje yra sprogi, tai reiškia, kad pagrindinės Europos šalys išgyvena gilias politines ir ekonomines krizes, tai susiję su COVID-19 pandemija ir karu Ukrainoje, bet tai taip pat yra ilgalaikės politikos efektas.

(...) Vokietijoje yra ne tik politinių, bet ir ekonomikos struktūros problemų. Modelis, egzistavęs pastaruosius tris dešimtmečius ar net ilgiau, žlugo. Tai buvo modelis, kad Vokietijos ekonomika turi pigių rusiškų dujų,produktų rinką komunistinėje Kinijoje ir gali suteikti geras sąlygas visuomenei. Šis modelis žlugo dėl Rusijos invazijos pasekmių ir dėl to, kad Kinija yra Rusijos pusėje. Dabar Vokietijos politikos klaidos labai gerai matomos – didelės problemos automobilių industrijoje, o tai yra Vokietijos nr. 1 eksporto šaltinis. Bendrasis vidaus produktas nekyla, pastaraisiais metais laviruoja aplink 0 proc. Rytų Europos šalys demonstruoja kur kas geresnius ekonomikos rezultatus, tai taip pat turi įtakos žmonių gyvenimo kokybės augimui.

Ta pati problema yra Prancūzijoje – didelis politinis ir ekonominis sumišimas. (...) Gal po kitų prezidento rinkimų Eliziejaus rūmuose šeimininkaus Marine Le Pen – tai yra visiškai realu. Tokia pergalė totaliai pakeistų ES politinį kraštovaizdį, būtų visai kita Europa.

Mums – Baltijos šalims ir Lenkijai – pagrindinė valstybė yra Jungtinė Karalystė. Tai yra vienintelė didelė šalis Europoje, realistiškai žiūrinti į Rusiją.

– Publicistas Edwardas Lucasas neseniai vienoje konferencijoje teigė, kad NATO nėra sukurta realiam karui, realiai akistatai su priešu, kad NATO, kaip ir ES, yra pernelyg didelė ir vienijama skirtingų narių, todėl reikėtų kooperuotis į tikslingesnius, labiau suinteresuotus aljansus. Kokie aljansai šiandien yra realūs?

– Tiesa, kad maži aljansai geriau koordinuojami. Žinoma, kad Portugalija turi kitokį požiūrį į karus nei Lietuva ar Bulgarija. Iš tiesų jau dabar turime tokį mažesnį aljansą. Iš mūsų požiūrio taško, Lietuvai ir Lenkijai svarbiausia yra glaudi kooperacija su Šiaurės valstybėmis, nes jos yra NATO, taip pat ir su kitomis Baltijos šalimis. Neseniai vyko visų šių šalių premjerų susitikimas Švedijoje. Tiesa, kad šalys turi bendrą požiūrį į Rusiją, saugumą ir pavojus.

Tokiais laikais, kai su problemomis susiduria Vokietija ir Prancūzija, galbūt mažesnių aljansų idėja ir yra gera, bet problema ta, kad šios šalys nėra tokios stiprios kariniu požiūriu, nes mažesniems sąjungininkams reikia didesnių partnerių paramos. Todėl pirmiausia yra Amerika ir šie mažesni aljansai negali būti nukreipti nuo mūsų transatlantinės partnerės, mes tam nepasiruošę. Gal po dešimties metų tai ir bus įmanoma.

Manau, kad mums – Baltijos šalims ir Lenkijai – pagrindinė valstybė yra Jungtinė Karalystė (JK). Tai yra vienintelė didelė šalis Europoje, realistiškai žiūrinti į Rusiją. Prancūzijoje, Vokietijoje yra prorusiškų partijų (...) Tačiau JK yra vienintelė Europos šalis, kurioje dvi didžiosios partijos – ir konservatoriai, ir valdantieji leiboristai – turi tą patį požiūrį į Ukrainą ir Rusijos agresiją.

Jei grįžtame prie mažesnių aljansų, tai galėtų būti Baltijos šalys ir Lenkija, galbūt Čekija, bet ten yra didelė problema – kitais metais bus rinkimai ir prorusišku laikomas buvęs premjeras Andrejus Babišas gali vėl laimėti. Amerikoje turime svyruojančias valstijas, kurios gali iš demokratus palaikančių pavirsti į respublikonus palaikančias ir atvirkščiai. Europoje taip pat galiu įvardyti svyruojančias valstybes, pavyzdžiui, Slovakiją. Po rinkimų, laimėjus premjerui Robertui Ficui, palaikymas Ukrainai sumažėjo, jis dabar palankesnis Rusijai. Galbūt Čekijoje nutiks panašiai, bet kas žino, kas bus po Vokietijos rinkimų (…) Kancleris Olafas Scholzas skambino V. Putinui, vadinasi, jis vis dar atviras dialogui su Rusija.

Pastaruosius dvejus metus Europa ir Vakarų šalys tvirtino, kad V. Putinas turi būti izoliuotas, mes bandėme paversti jį parijumi ir bandėme tai pasakyti kitoms šalims, pirmiausia iš Pietų, kad jis yra karo nusikaltėlis – ir tai sakome ne tik mes, bet ir Tarptautinis Baudžiamasis Teismas (TBT). Įprastai karo nusikaltėliai nesėdi prie to pačio stalo su demokratinio pasaulio lyderiais ir nesifotografuoja bendrose nuotraukose su jais. Bet po O. Scholzo skambučio V. Putinas nebėra izoliuotas. Aišku, mes tikimės, kad D. Trumpas kalbėsis su V. Putinu, bet tai yra kas kita, nes gali vesti prie realių taikos derybų tarp V. Zelenskio ir V. Putino.

Trapu: kiekvieni rinkimai Europos šalyse kelia riziką rimtai pakeisti politinį kraštovaizdį. Nuotraukoje — M. Le Pen su savo gerbėjais. / S. Meyssonnier / „Reuters“ / Scanpix nuotr.

– Lenkija jau yra viena stipriausių karinių galių Europoje, lyderiaujate pagal gynybai skiriamas lėšas, tapote pavyzdžiu ne tokioms pavyzdingoms NATO narėms. Kas toliau? Kokia yra Lenkijos strategijos tarptautinėje arenoje vizija?

– Turbūt svarbiausias dalykas, kad Lenkijos politikai iš visų politinio spektro dalių sutinka, kad pirmiausia turime daryti viską, ką galime, ir nesidairyti į kitus. Svarbiausias iššūkis yra turėti savo atgrasymo pajėgas, kad V. Putinas ar kitas Putinas nenuspręstų užpulti Lenkijos. Tai yra reali galimybė, reikia turėti ginklų, infrastruktūros, kad visuomenė būtų pasirengusi, jog mes būtume pasiruošę atlaikyti didelę jėgą iš Rytų, apsiginti.

Manau, kad nesame pasiruošę scenarijui, kad Rusija užpuls kokią nors NATO šalį, nes reikia suprasti, jog net jei jau nusipirkai lėktuvų, kartais dėl kotraktų subtilybių jų reikia laukti penkis ar net dešimt metų. Visi turime veikti labai greitai, nes nežinome, kiek metų turime iki naujos situacijos Maskvoje.

Jei galėčiau ką nors pasakyti apie ateitį, esu tikras, kad nepriklausomai nuo taikos derybų tarp V. Zelenskio ir V. Putino, Rusija neišnyks ir nepasikeis. Vadinasi, gyvenimas taikoje dvejus, trejus ar ketverius metus savaime nereiškia, kad Rusija nebebus imperialistinė šalis su apetitu naujoms teritorijoms ir pirmiausia – naujai vietai tarptautinėje bendruomenėje.

– O kaip šiandien Varšuva mato Lietuvą? Juk abiejų šalių santykiuose būta įvairių svyravimų, tačiau koks tas santykis yra šiandien?

– Santykiai tikrai yra kur kas geresni nei anksčiau, sufokusuoti į svarbiausius iššūkius, saugumą, kaimynystę, kalbu apie Baltarusiją. Kaip sakė buvęs Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, mes sėdime toje pačioje valtyje. Dabar mes tai žinome, anksčiau buvome susikoncentravę į mažesnes problemas, kurios taip pat yra svarbios, bet nėra lemiamos. Jeigu rusai yra mūsų pasieniuose realaus karo metu, turime galvoti apie bendrus interesus.

– Kiek toliau nuo Europos turime kitą karštąjį tašką – Artimuosius Rytus. Kada baigsis Izraelio ir „Hamas“ karas?

– Norėčiau pradėti nuo vieno momento, sujungiančio Ukrainą ir Artimuosius Rytus. Du kartus buvau specialusis korespondentas Ukrainoje, pernai buvau Artimuosiuose Rytuose. Karas Ukrainoje Vakarų žiniasklaidoje vis dar yra svarbi tema, bet karas Artimuosiuose Rytuose JAV yra svarbesnis. Paaiškinsiu labai atvirai ir iš asmeninės patirties.

Karas Ukrainoje Vakarų žiniasklaidoje vis dar yra svarbi tema, bet karas Artimuosiuose Rytuose JAV yra svarbesnis.

Daugybę mėnesių 2022 m., 2023 m. Kyjive dirbo svarbiausių JAV televizijų žurnalistai, jie reportažus transliuodavo iš tarptautinio viešbučio. Kiekviena iš šių komandų buvo sudaryta iš kelių dešimčių žmonių, ne tik žurnalistų, bet ir operatorių, vertėjų, prodiuserių ir t. t. Tai yra dideli ekipažai. Ir kiekvieną dieną svarbiausioje ryto TV laidoje „Good morning America“ (liet. Labas rytas, Amerika) būdavo tiesioginis ryšys su Kyjivu. Žvelgdami į gražų ortodoksų vienuolyną, stovėdami ant viešbučio stogo terasos, žurnalistai pasakodavo apie tai, kas vyksta Ukrainoje. Ir taip buvo iki 2023 m. spalio 7d., kai „Hamas“ surengė teroristinį išpuolį prieš Izraelį. Viskas pasikeitė. Didžiausios JAV televizijos stotys persikėlė į Artimuosius Rytus, Kyjive beveik nebeliko šių JAV televizijų žurnalistų (...).

Tai nėra atsitiktinumas, nes įvykiai Izraelyje Amerikos rinkėjams yra daug svarbesni nei Ukrainoje. Ir Izraelis neturėjo jokių draudimų naudoti JAV ginkluotę, priešingai nei Ukraina. Amerika taip pat padėjo Izraeliui numušti raketas, dronus, skrendančius iš Irano, o Ukraina neturi tokios paramos ne tik iš JAV, bet ir iš mūsų. Manau, kad šis pavyzdys yra labai svarbus suvokiant konfliktus ir tai yra atsakymas apie JAV požiūrį.

– Bet kokią Izraelio ir „Hamas“ konflikto baigtį jūs matytumėte? Yra manančių, kad Izraelio premjeras Benjaminas Netanyahu jau kurį laiką kariauja savo asmeninių politinių interesų karą, nes viskas, ko buvo galima iš tiesų pasiekti šiame kare, jau prieš kurį laiką yra pasiekta – taip teigia ir kai kurie pasaulinio lygio analitiniai centrai. Kaip situaciją vertinate jūs? Ir koks yra B. Netanyahu likimas, juk jis taip pat, kaip ir V. Putinas, yra laukiamas TBT?

– Žinoma, kad B. Netanyahu yra suinteresuotas tęsti konfliktą, nes jo asmeninis politinis likimas yra nuo to priklausomas. Konfliktui pasibaigus, jis gali atsidurti kalėjime. B. Netanyahu kovoja, kad jam nereikėtų stoti prieš teismą.

Kalbant apie Gazos Ruožą, neramina tai, kad jau galėjome turėti paliaubas. Manau, kad dauguma įkaitų galėjo būti išlaisvinti, bet B. Netanyahu nusprendė nesutikti su paliaubų taisyklėmis. Aišku, tai nereiškia, kad „Hamas“ yra nekalti, bet juk „Hamas“ yra teroristinė organizacija, blogi vyrukai, o B. Netanyahu nori, kad jį priimtų kaip Vakarų demokratinės bendruomenės narį, kaip gerųjų stovyklos narį.

Nesitikiu paliaubų Gazos Ruože greitai, bet net jei jos ir būtų paskelbtos, netikiu, kad būtų ilgalaikės, nes pagrindinė problema neišspręsta. Pagrindinis klausimas – ką daryti su palestiniečiais. Tai yra 5 mln. žmonių be valstybės, jų teritorija vis mažėja. Visi sako, kad Izraelis turėtų leisti sukurti Palestinos valstybę, tai yra vadinamasis dviejų valstybių sprendinys. Net JAV sako tą patį, bet Izraelis yra prieš bet kokią Palestinos valstybę, jis yra už dalies Gazos Ruožo okupaciją ir galbūt už Vakarų Kranto aneksiją. Tai vestų prie nesibaigiančio karo. Taika galėtų stoti keleriems metams, bet vėliau iškils nauji teroristų lyderiai, nes žmonės neturi jokios vilties dėl ateities.

Platesniame kontekste, buvo galima turėti naujus Artimuosius Rytus. Izraelis normalizavo santykius su beveik visais arabais. Pagrindinis iššūkis buvo sukurti normalius diplomatinius santykius su Saudo Arabija, pagrindine arabų galia kitoms arabų šalims, bet po to, kas įvyko Gazoje, viltis žlugo. Saudo Arabija ir pati buvo labai suinteresuota nauju Artimųjų Rytų konceptu, nes norėjo susitelkti į ekonomiką, ne į karą. Saudo Arabija, kartu su visomis sunitiškomis šalimis, norėjo susitelkti prieš šiitišką supergalią Iraną. Tačiau dabar princas Mohamedas bin Salmanas naudoja žodį genocidas, kai kalba apie įvykius Gazoje.

Dabar sukurti Palestinos valstybę dėl politinės situacijos Izraelyje, dėl B. Netanyahu ir jo ekstremistinių pažiūrų ministrų, tiesiog yra neįmanoma.