Dar būdamas jauno amžiaus, A. Abromavičius jau buvo sėkmingai verslo vandenyne plaukiojantis ryklys, vis dėlto ant sidabrinio padėklo įtakingų postų ir turtų jam niekas neatnešė.

Kai A. Abramovičiui buvo 17 metų, Vilniuje gimęs vaikinas išvyko mokytis į Estijoje duris atvėrusį Konkordijos universitetą. Paprastoje šeimoje augęs vaikinas mokslams pinigų neturėjo, tačiau labai greitai už gerą mokymąsi gavo stipendiją.

„Išbandymas buvo rimtas, nes gyvenau šeimoje, kurioje tėvai neišvažiuodavo ir nepalikdavo mūsų seneliams ar draugams, todėl prisirišimas buvo ganėtinai rimtas. 17-mečiui išvažiuoti į kitą šalį buvo šokas. Tada ir telefonų, ir „Skype“ nebuvo. Bet, manau, kad tai buvo geriausias mano tėvų sprendimas, kokį jie yra priėmę, nes šiltnamio sąlygomis auginti vaikus jau beveik pilnametystėje yra neteisinga“, – įsitikinęs A. Abromavičius.

Tai buvo pirmoji Baltijos šalyje privati aukštoji mokykla, tačiau vien tai saulėtos ateities negarantavo.

„Buvo laikotarpis, kai jaučiau, kad tie, kurie yra iš Baltijos šalių, Rytų Europos, buvo kažkokie antrarūšiai: pasaulio nematę, savimi nepasitikintys. Todėl iliuzijų ar minčių, kad gyvensime Vakarų ar Šiaurės Europoje praktiškai nebuvo. Pamenu, praėjus šešeriems mano gyvenimo Estijoje metams, išvažiavome žaisti futbolo. Estijos bankininkai (kuriems atstovavau) žaidė prieš Suomijos bankininkus. Kolega estas pasakė: kaip gerai būtų gyventi ir dirbti užsienyje, bet kas mūsų norės? O aš jam atsakiau: kaip tik dabar turiu du pasiūlymus: vieną iš – Suomijos, vieną iš – Švedijos“, – prismena pašnekovas. 

Visiškai nemąsčiau apie pasekmes, kad prarasiu Lietuvos pilietybę, manau, kad savo darbais nusipelnysiu, kad man ją tikrai grąžintų vėliau.

Lietuvis vos 20 metų pradėjo dirbti banke, tapo jauniausiu padalinio vadovu ir gerokai prieš 30-metį uždirbo savo pirmąjį milijoną. Būtų galėjęs ir toliau sėkmingai didinti savo kapitalą, tačiau sąžinė buvo svarbesnė už pinigus.

„Mano darbas buvo reklamuoti Rusiją, kaip investicijoms tinkamą šalį. Jiems įsiveržus į Krymą ir Rytų Ukrainą, man buvo šokas, nebegalėjau tęsti savo veiklos, todėl pasiūliau savo paslaugas Ukrainos prezidento administracijai“, – pasakoja A. Abromavičius.

Prieš trejus metus Ukrainoje kilo Maidano revoliucija, nusinešusi daug gyvybių, tačiau nuvertusi korumpuotą, neįsivaizduojamais turtais aptekusią valdžią. Traukti šalį iš duobės atėjo nauji veidai.

Tuomet ir pasklido žinia apie savo rankomis Maidano barikadas stačiusį turtingą lietuvį, kuriam naujasis Ukrainos prezidentas Petro Porošenka suteikė pilietybę ir patikėjo itin svarbias – ekonomikos ministro – pareigas.

„Esu lietuvis, bet patriotizmą suprantu taip, kad galima būti daugiau nei vienos šalies patriotu ir tas šalis palaikyti. Taigi, esu Lietuvos ir Ukrainos patriotas, bet taip pat esu ypatingai artimas Estijai, kurioje gyvenau šešerius metus, ir Švedijai, kur praleidau septynerius metus“, – kalba buvęs bankininkas.

Iki Maidano A. Abromavičių daugiausia žinojo verslo elitas. Po revoliucijos apie jį išgirdo ne tik Lietuva, bet ir mažų mažiausiai visa Europa. Žmogus, dėl kilnaus tikslo atsisakęs milijoninio verslo, pelnė ir pasaulio galingųjų, ir paprastų žmonių simpatijas.

Tiesa, norėdamas padėti bėdos ištiktai Ukrainai, A. Abromavičius turėjo paaukoti ne tik turtus jam sukrovusią investicinę bankininkystę, bet ir Lietuvos pilietybę.

„Tuo metu buvau visiškai užsidegęs energija padėti Ukrainai. Gyvenu čia septynerius metus, vaikai gimė čia, žmona kilusi iš Donecko. Visiškai nemąsčiau apie pasekmes, kad prarasiu Lietuvos pilietybę, manau, kad savo darbais nusipelnysiu, kad man ją tikrai grąžintų vėliau“, – laidoje „Gyvenimas“ atvirai kalba A. Abromavičius.

Vyras pasakoja, kad dirbti ministrų kabinete buvo ne tik beprotiškai įdomu, bet ir pavojinga. Šalyje, kur klestėjo korupcija, niekas permainų nenorėjo.

O būtent dėl jų lietuvis ėmėsi šio iššūkio. Nuo pat pradžių jutęs spaudimą atsisakyti reformų, galiausiai jis sulaukė ir oligarchų grasinimų.