JAV dienraščio "The New York Times" žurnalistas savaitę pagyveno su amerikiečių kareiviais Afganistane ir pamatė kitą jų gyvenimo pusę.

Gyvenimas kaip švytuoklė

Iš savo vietos ant stogo seržantas Santiago Zapata stebėjo, kaip muedzino kvietimą melstis nutraukė susišaudymas ir granatos sprogimas. Virš galvos pradėjo švilpti kulkos ir sviediniai. Netrukus viskas nurimo taip pat staigiai, kaip ir prasidėjo. S.Zapata nusivalė nuo veido dulkes, laiptais nusileido žemyn ir pradėjo dainuoti.

"Kartais, kai paragaujame, – užtraukė 30-metis seržantas seną dainą. – Ei, kaip ten toliau?"

"Per daug dorovės", – padėjo kitas kareivis.

"Ir aš turiu užmerkti akis ir rėkti", – prisijungė trečias komiškai virpančiu falcetu.

Jungtinių Valstijų kareiviams gyvenimas fronto linijoje turi dvi puses. Yra adrenalino kupinų akimirkų, kai kariai turi pamiršti savo baimes, prisiminti, ko buvo mokyti, ir saugoti vienas kito nugarą.

Bet yra ir kita pėstininkų gyvenimo pusė – purvina, prakaituoja ir varginanti. Smėlio maišų pildymas, atliekų deginimas, gulėjimas purve budint, ginklų valymas. Ir nuolatinis laukimas – įsakymo, patrulio, galimybės pamiegoti ir pavalgyti. Kariai laukia ir kovos veiksmų, nes žino, kad jie neišvengiami.

Toks gyvenimas panašus į švytuoklę. Vieną akimirką seržantai šaukia ant eilinių ir liepia pasiruošti, sutelkti dėmesį ir užtaisyti ginklus. Kitą akimirką kareiviai ieško pramogų ir žudo laiką. Jie pasakoja istorijas apie savo drauges, žmonas ir seksą. Jie lenkia rankas ir žaidžia žodinius žaidimus. Jie keičiasi muzikos įrašais ir tikrina futbolo varžybų rezultatus išmaniuosiuose telefonuose. Jie diskutuoja apie evoliuciją ir vaikosi viščiukų. Jie ginčijasi dėl humoristinių knygų herojų, o paskui vėl grįžta prie istorijų apie seksą.

Laisvalaikis fronto linijoje

Taip gyvena ir 87-ojo pulko pirmojo bataliono "Delta" kuopa. Susišaudymai, bombų sprogimai, o tarp jų – pauzės, kurias kiekvienas užpildo savaip.

Eilinis Williamas Moody moko afganus policininkus angliškai keiktis, armijos medikas Joshua Chamberlainas traukia nešvankią dainą apie buvusią žmoną, o seržantai Jonathonas Clarkas ir S.Zapata visą savaitę karštai diskutuoja, ar Betmenas dvikovoje nugalėtų Supermeną.

Kai laisvalaikio būna per daug, dauguma karių pradeda svajoti apie kovos veiksmus. Jie atvyko į Afganistaną mokyti vietos policijos, nors stojo į kariuomenę dėl to, kad galėtų kautis. Kare, kuris neturi aiškios pabaigos, kova suteikia šiokio tokio progreso jausmą. Kai jos nėra, laikas bėga gerokai lėčiau.

"Kai mūsų būrys išeina kur nors ir įsivelia į susišaudymą, vyrukams tai patinka, – sakė antrojo būrio vadas J.Clarkas. – Jie pavargsta sėdėti."

Atėjo parodyti jėgos

Šių metų liepą antrasis būrys atvyko į Nahr-i-Sufi kaimą, besiribojantį su priešo teritorija, kurioje karaliavo vietos puštūnų kovotojai ir islamistai iš Uzbekijos bei Tadžikijos. Pasienio zonos gyventojai paprastai palaiko tą pusę, kuri jiems atrodo stipresnė. Amerikiečių kariai, lydimi afganų policininkų, atvyko čia parodyti, kad jie yra stipresni.

Būrys įsikūrė name kaimo šiaurės vakaruose – toje dalyje, kuri pirma patektų po ugnimi. Vietiniams teko užleisti vietą amerikiečiams. Kieme tarp trijų metrų aukščio sienų lakstė viščiukai, o kariai ruošėsi mūšiams.

Antrasis būrys Nahr-i-Sufi kaime išbuvo tris dienas ir kiekvieną dieną susidurdavo su priešu. Nuo namo stogo kariai šaudė, o viduje darė visa kita: valgė, miegojo, skutosi, žaidė ir juokavo kaip broliai, kurie vienas apie kitą viską žino.

Gyvenimo istorijos

Medikas J.Chamberlainas buvo lyg atversta knyga. Jis užaugo Arizonos rančoje, o į karo misijas visuomet pasiimdavo gitarą. Jis dainuodavo savo kūrybos dainas ir pasakodavo istorijas apie save. Pavyzdžiui, kaip skubėjo į Niujorko barą, kad padėtų draugui muštynėse, ir buvo suimtas policijos vos spėjęs vieną kartą smogti kumščiu.

Būrio draugai žinojo, kad J.Chamberlainas buvo du kartus vedęs tą pačią moterį. Abejų skyrybų priežastis, anot jo, buvo žmonos neištikimybė.

"Mylėjau ją ir maniau, kad ji irgi mane myli", – atsiduso karo medikas.

Grobuonis prieš Dučę

Kai nevalgė, nemiegojo ir nebudėjo, kariai užmegzdavo diskusijas įvairiomis temomis: ar viščiukai kilo iš dinozaurų, ar didelės katės gali būti prijaukintos. Bet geriausiai jų fantaziją žadindavo Dučė.

Dučė buvo namo rūsyje esančio tualeto išmatų krūva, kuri buvo tokia įspūdinga, kad kažkas sugalvojo suteikti jai vardą. Apie ją buvo diskutuojama ypač daug. Tik užsitepk riešutų kremo ant batono – kas nors būtinai prisimins Dučę. Pradėk diskusiją apie filmą – kas nors iškraipys pavadinimą: Grobuonis prieš Dučę. Prisimink socialinių tinklų portalą "Facebook" – sulauksi pasiūlymo sukurti Dučės gerbėjų puslapį.

Kartais diskusijos nukreipdavo kalbą apie namus.

"Kai grįšime namo, viskas bus nuostabu. Oro kondicionierius, šaltas vanduo, normalus miegas", – vieną rytą tarp susišaudymų svajojo eilinis Brandonas Thompsonas.

"Taip, bet tik kokį mėnesį", – į jo fantazijas įsiterpė būrio draugas Christianas Dupree.

Kiekvieną naktį, kai pokalbiai nutildavo, o temperatūra nukrisdavo žemiau 0 laipsnių Celcijaus, kariai susigrūsdavo į miegamąjį, susisukdavo į neperšlampamus vilnonius apsiaustus ir užmigdavo ant purvinų grindų vienas šalia kito, kaip šprotai skardinėje.

Pavojingas kelias į bazę

Išeiti iš Nahr-i-Sufi kaimo taip par nebuvo paprasta. Afganistano policija gavo informacijos, kad kelias į bazę užminuotas. Į priekį buvo pasiųsta išminuotojų komanda.

Pirmas sprogo sunkvežimis, gabenantis metalo ieškiklius ir radarą. Netrukus ant minos užvažiavo ir apvirto antras sunkvežimis.

"Sveiki atvykę į H.M.E.", – tarė eilinis Robertas Goochas, kalbėdamas apie savadarbes bombas, kurias labai sunku aptikti.

Nors bombos buvo galingos, niekas nenukentėjo, o šarvuotus sunkvežimius pavyko suremontuoti vietoje per 20 valandų.

"Facebook", cigaretės ir miegas

Nors amerikiečiams nepavyko pelnyti Nahr-i-Sufi gyventojų simpatijų, jie pasiekė nedidelę pergalę: gretimo kaimo vadas pareiškė, kad pereina į jų pusę.

Grįžę į bazę Kunduze kariai iškrovė sunkvežimius, nusiprausė, pavalgė karšto maisto. "Facebook", cigaretės ir normalus miegas – štai, ko jie labiausiai išsiilgo. Bet buvo dar vienas svarbus reikalas.

"Einu nusiskusti", – tarė eilinis W.Moody, užsimetęs ant peties kuprinę ir pasukęs link savo palapinės.