Daugiau nei pusė Arkties

Karą Ukrainoje tęsiančiai agresorei priklauso daugiau nei pusė Arkties teritorijos, tai lėmė klimato pokyčių tyrinėjimų spragas: duomenų srautas tarp Vakarų ir Rusijos mokslininkų sulėtėjo dėl sankcijų ir kitų apribojimų, buvo nutraukta daugybė bendrų projektų.

Įstrigęs bendradarbiavimas stabdo pastangas stebėti Arkties ledynų tirpsmą, kur temperatūra šyla keturis kartus greičiau nei siekia pasaulio vidurkis, o tai spartina visos planetos temperatūros kilimą. Auga grėsmė, kad pasaulio vyriausybės ir politikos formuotojai neturės aiškaus suvokimo, kaip greitai iš tiesų kaista Žemė.

„Be Rusijos gali būti neįmanoma suprasti, kaip keičiasi Arktis“, – „The New York Times“ sakė amžinojo įšalo tyrėjas iš Italijos Alessandro Longhi. Šį mėnesį jis atvyko pasimatyti su kolegomis iš netoli arktinio Tooliko ežero esančios stoties, kuri yra Aliaskos universiteto, įsikūrusio Fairbankso mieste, tyrimų forpostas šiaurinėje šios valstijos dalyje. Iš Rusijos informacijos negaunantys Vakarų mokslininkai vis dažniau kreipiasi į tokias stotis kaip ši, kad galėtų dirbti Arktyje.

Tyrėjai rinko duomenis apie tai, kaip augmenija sąveikauja su pažeidžiamais amžinojo įšalo dirvožemiais. „Tai yra blogiausias scenarijus tam, kas gali nutikti kitur“, – apie besikeičiančią situaciją aplink Tooliko ežerą pasakojo A. Longhi.

Be Rusijos įnašo mokslininkams trūksta nepakeičiamų duomenų apie mažėjantį įšalo sluoksnį. Naujausi tyrimai rodo, kad, neturint tokios informacijos iš Rusijos tyrimų stočių, Vakarų mokslininkų supratimas apie Arkties pokyčius Šiaurės Amerikoje ir Europos link yra iškreiptas.

„Nelogiška neįtraukti pusės Arkties“, – teigė Orhuso universiteto (Danija) profesorius ir Zackenbergo tyrimų stoties Grenlandijoje mokslo direktorius Torbenas Rojle Christensenas.

Nutraukti ryšius

Šios atsirandančios aklosios dėmės yra svarbios teritorijoms toli už Arkties ribų. Du trečdalius Rusijos dengia amžinas įšalas, užšalęs dirvožemis, kuris sulaiko didžiulius anglies kiekius, patenkančius į atmosferą, kai žemė atitirpsta. Tai gali paskatinti tolesnį atšilimą. Dėl štai tokios pavojingos trajektorijos Arktyje duomenys iš Rusijos yra labai svarbūs kuriant klimato modelius, be jų bus daug sunkiau pateikti tikslias prognozes.

Tyrėjai pasakojo, kad buvę kolegos iš vienos Rusijos tyrimų stoties buvo išsiųsti kariauti į Ukrainą. Bent vienas iš jų mirė.

Mokslininkai, tyrinėjantys regiono laukinę gamtą, turėjo nutraukti anksčiau vystytus projektus. Norvegijos bioekonomikos tyrimų instituto mokslininkas Paulas Aspholmas beveik 30 metų bemaž kasdien bendravo su kolegomis iš Rusijos. Jis geriau nei dauguma žino, koks svarbus yra bendradarbiavimas. P. Aspholmas žvelgia per ledinę Arkties sieną tarp Norvegijos ir Rusijos ir iš savo biuro, ir iš savo namų. Po to, kai prasidėjo plataus masto invazija į Ukrainą, jis sulaukė tik trijų elektroninių laiškų iš Rusijos tyrinėtojų, nes jam buvo pasakyta, kad visi kontaktai turi nutrūkti. „Dabar turime „ledo uždangą“, – situaciją įvardijo jis.

Iškart po 2022 m. vasario ES nustojo finansuoti projektus, kuriuose dalyvauja Rusija. Tokios šalys kaip Suomija ir Norvegija skatino savo universitetus įšaldyti ryšius su Rusijos institucijomis ir sustabdyti vykdomus projektus. Rusija, žinoma, sudarė savo atsakomųjų kliūčių.

Jungtinės Valstijos taip pat paskelbė gaires, kuriomis raginama nutraukti mokslinį bendradarbiavimą. Nacionalinis mokslo fondas, finansuojantis daugybę JAV Arkties projektų, liepė tyrėjams į pasiūlymus neįtraukti Rusijos bendradarbių.

„Jie mums aiškiai pasakė: neįtraukti Rusijos“, – teigė Vladimiras Romanovskis, geofizikas iš Aliaskos universiteto. Netrukus jis pradės dirbti su Kanada.

Arkties tyrimai – brangūs, nes į kai kurias atokiausias vietas žemėje reikia siųsti įrangą ir žmones. Yra ženklų, kad Rusija kreipiasi į Kiniją, siekdama užpildyti dėl santykių su Vakarais susidariusias spragas. Panašu, kad naujoje tyrimų stotyje, kurią Maskva numatė kaip tarptautinio Arkties mokslo bendradarbiavimo pavyzdį, dabar daugiausia bus vystomi Kinijos projektai.

Moralinė dilema

Rusijos izoliavimas kai kuriems klimato mokslininkams sukėlė ir nepatogią moralinę dilemą. „Tai tarsi šauti sau į koją“, – teigė Sindonia Bret-Harte, Tooliko stoties mokslo direktorė ir Aliaskos universiteto profesorė. Praėjusiais metais buvo sustabdytas su klimatu susijęs projektas, kuriai ji vadovavo, nes Nacionalinis mokslo fondas nutraukė finansavimą.

Nors kai kuriuos prarastus atviro lauko darbus galima kompensuoti persikėlus kitur arba pažvelgus į Rusiją iš palydovų, didelę dalį įvairių tyrimų įmanoma atlikti tik žiūrint tiesiai į žemę. „Darome viską, ką galime, bet tai yra krizė“, – išskyrė S. Bret-Harte.

Nuo pat Šaltojo karo laikų Arkties tyrimai buvo reta santykių su Rusija sėkmės istorija. Nors naftą išgaunanti didžiausia pasaulyje valstybė ir sulėtino Vakarų pastangas kovojant su klimato kaita, tačiau tinklai, padėję paskatinti šiuos tyrimus, vis dar egzistuoja. Daugelis Rusijos mokslininkų yra išsigandę, kad, bendraudami su kolegomis iš Vakarų, gali tapti įtariamaisiais. „Tai labai panašu į tai, kas vyko Sovietų Sąjungoje, – tikino V. Romanovskis. – Jie turi būti atsargūs.“

Kai kurie tyrėjai pasakojo, kad buvę kolegos iš vienos tyrimų stoties buvo išsiųsti kariauti į Ukrainą. „Bent vienas mirė, – teigė Tooliko tyrimų centro technikas Colinas Edgaras. – Tai tiesiog baisu“.