Vienas iš darbų, už kurį pagyrų iš prezidentės sulaukė Vyriausybė, – sėkmingas pirmininkavimas Europos Sąjungos Tarybai, nors per Rytų partnerystės viršūnių susitikimą ir nepavyko pasirašyti Asociacijos sutarties su Ukraina. Apie situaciją Ukrainoje LRT televizijos laidoje „Savaitė“ N. Pumprickaitė kalbėjosi su Ukrainoje ambasadoriumi dirbusiu A. Kumža.

Prieš dvi savaites sugrįžusį iš Vilniaus į Kijevą Ukrainos prezidentą Viktorą Janukovičių pasitiko minia protestuotojų. Tai buvo eurointegracijos šalininkai. Taip jie reiškė nepasitenkinimą savo šalies vadovu. Per tas dvi savaites minia nė karto neišsiskirstė. Nors prieš ją buvo panaudota jėga, protestai kildavo vėl. Dabar opozicijos suburti protestuotojai pareiškė, kad nesitrauks, kol neatsistatydins vyriausybė, nebus sušaukti nauji rinkimai ir nepasitrauks prezidentas. Nepasitenkinimą įvykiais Kijeve, kai prieš taikius mitinguotojus buvo mestos ne tik milicijos pajėgos, bet ir kovos su riaušininkais būrys „Berkut“, pareiškė ir Europos Sąjunga, ir Jungtinės Valstijos. „Savaitės“ studijoje – ketverius metus Ukrainoje ambasadoriumi dirbęs Algirdas Kumža.

– Vienas ukrainiečių kilmės amerikiečių žurnalistas yra pareiškęs, kad ukrainiečiai nužudė oranžinę revoliuciją, po šešerių metų į valdžią išsirinkdami tą patį kriminalinį bosą, kurio išrinkimas 2004-iais ir išvedė juos į gatves. Jūs buvote vienas aktyviausių oranžinės revoliucijos rėmėjų. Ar yra tokiuose žodžiuose prasmės?

– Aš galvoju, iš kur jis randa tuos 6 metus, kai aš pats jau po 6 mėnesių nemačiau jokios oranžinės komandos ir jokių oranžinės revoliucijos idealų. Jie, atėję į valdžią, tos revoliucijos netęsė, o perėmė tą valstybės valdymo mechanizmą, kuris buvo sukurtas ir kurį jie vadino korupciniu, bet jie jį labai sėkmingai perėmė ir netrukus patys susipešė dėl tų vairalazdžių. Negana to, pats V. Janukovičius per tą oranžinį 5 metų V. Juščenkos laikotarpį pusantrų metų buvo premjeras, beje, su labai dideliais įgaliojimais.

– Bet mes juk negalime teigti, kad V. Janukovičius nepadarė nieko, kad Ukraina priartėtų prie ES. Juk jis kalbėjo apie tai, darė tam tikras reformas, jo prezidentavimo metu buvo parengta Asociacijos sutartis.

– Taip, būtent jo laikotarpiu ir buvo parašyta ši sutartis. Ir pakankamai greitai. Tai absoliučiai nauja 1200 puslapių sutartis, skirtinga nuo visų kitų, kuri suteiktų galimybę Ukrainos verslui įeiti į milžinišką ES rinką. Vis dėlto, tuo pat metu Ukraina tolo nuo ES standartų: vešėjo korupcija, prastėjo verslo klimatas ir daugybė kitų dalykų, kuriuos Europos Komisija (EK) prašė ištaisyti.

– Ar galima patikėti V. Janukovičiumi, kuris kalbėjo ES užsienio politikos vadovei C. Ashton, o jo atstovai EK komisarui S. Fuelei, kad dabar Ukraina jau pasiruošusi pasirašyti sutartį su ES? Kiek galima juo tikėti? Gal tai yra tik tautos raminimas?

– Iš V. Janukovičiaus pusės, be abejo, tai yra tautos, emocijų raminimas. Iš ES pusės, tai irgi nėra natūrali situacija. Akivaizdu, kad net jei jie ir pasirašys (nors aš tuo nelabai tikiu), turės žiūrėti į daugelį dalykų pro pirštus. Jie turės nuolaidžiauti. Galiu suprasti, kad, galimas daiktas, jie tą ir darys.

Ši Europos komisarų ir Europos Parlamento kadencija baigiasi, o į naujus rinkimus reikia ateiti su kažkokiais laimėjimais. Akivaizdžių laimėjimų nėra, o turėjo būti labai daug. Mes dar prisimename Lisabonos strategiją. Buvo kalbama, kad reikia pavyti JAV ir jas pralenkti. Nežinau, ar iš tos strategijos daug kas įvykdyta, bet jos jau nebėra, ji nukeliavo į archyvą.

ES Konstitucija – taip pat labai ambicingas projektas, bet šiuo metu apie ją pritilta, ji irgi nukeliavo į archyvą. Galimas dalykas, kad Asociacijos sutartis su Ukraina realiai irgi yra pakeliui į archyvą. Suprantama, šis faktas nėra malonus, todėl kalbama, kad ją galbūt pasirašysime kovo mėnesį. Vis dėlto, aš tam nematau jokių realių prielaidų. Netgi jeigu ji ir bus pasirašyta, ką reiškia pasirašymas nenatūraliomis sąlygomis? Ar ukrainiečiai ją vykdys? Jau šiandien jie pamatė, kad Europa galimai nuolaidžiaus. Ministrai jau kalba, kad reikia ilgesnių pereinamųjų laikotarpių, didesnių kvotų kukurūzams ir grūdams. Vėl pradėti derybas dėl šios sutarties yra labai ilgas ir varginantis procesas. Iki kovo, žinoma, to niekas nepadarys. Tuo pat metu ukrainiečiai paklaus, kur bevizis režimas. Eurointegraciją ir ėjimą į Europą ukrainiečiai, paprasti žmonės, supranta kaip judėjimo laisvę, bevizį režimą, bet jo nebus taip greitai. Vien dėl tos paprastos priežasties, kad Ukraina negali kontroliuoti sienos su Rusija taip, kaip to reikalauja ES standartai. O ta siena yra 1572 km.

–  Kai klausausi jūsų, imu galvoti, kad gal tos sutarties nei vienai, nei kitai pusei nereikia pasirašinėti?

– Būtų gerai, kad ji laiku būtų pasirašyta Vilniuje. Dabar situacija nepaprastai pasikeitė ir ką nors prognozuoti yra labai sunku.

– Kai viskas prasidėjo, kalbėjome, kad žmonės yra nepatenkinti, jog nepasirašyta sutartis su ES. Dabar tai lyg ir atsitraukė į antrą planą – vis girdime reikalavimus atsistatydinti vyriausybei, naujų parlamento rinkimų, prezidento pasitraukimo. Ar tai nevirto vidaus, valdžios pakeitimo kova?

– Virto. Mes labai aiškiai žinome, kuriuo momentu tai įvyko. Tai įvyko lapkričio 30-osios rytą, kai prieš tuos taikius demonstrantus, iš esmės prieš jaunimą, buvo paleisti specialieji daliniai. Jie sumušė tuos jaunus žmones, kai kuriuos labai žiauriai, ir, kaip suprantu, kai kurie iš jų visam laikui liks invalidais. Būtent tada, tuo momentu Europos šūkis pasitraukė į antrą planą. Tada žmonės, visų pirma protestuotojai, paklausė, kokia valdžia gali mušti savus žmones. Tada natūraliai pasikeitė revoliucijos šūkis, mitinguose pasigirdo reikalavimai atsistatydinti ir vyriausybei, ir prezidentui, ir kitiems.

– Ką jūs prognozuojate Ukrainai artimiausiu metu?

– Aš norėčiau, kad viskas vystytųsi taikiai, bet aš negaliu pasakyti, kaip bus, jeigu to nežino net opozicija. Aš neatmetu netgi to kelio, kad vieną dieną mes nebekelsime klausimo „ar/ar?“ – t.y. „ar Rytai, ar Vakarai?“. Tiesiog, atsižvelgdami į jų šalies sudėtingumą, dydį, geopolitinę padėtį, galbūt iškelsime klausimą „ir/ir“.

– Bet V. Janukovičius tą klausimą kelia jau seniai, tą atsisako priimti abi pusės: ir ES, ir Maskva.

– Šiuo metu atsisako, bet gyvenimas eina tolyn. Jeigu mes pamatysime, kad ši formulė netinka, gali tekti peržiūrėti ir Rytų kaimynystės politiką, kuri, matome, akivaizdžiai užbuksavo. Tiesiog reikės ieškoti išeičių, nes Ukrainos klausimas, mano galva, yra pats didžiausias Eurazijos geopolitinis klausimas. Jis išlieka neišspręstas. Jis, žinoma, negali būti išspręstas per vieną Europos Parlamento kadenciją. Tam galbūt reikia dešimtmečių.