Pakistano Svato slėnyje patrankų salvės nebeaidi. Žmonės grįžta į namus, o valdžia skelbiasi nugalėjusi talibus, tačiau reali padėtis dar toli gražu nėra stabili. Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentas Egdūnas Račius mano, kad pakeisti padėtį bus labai sunku.

– Kaip galima apibūdinti dabartinę padėtį Pakistane?

– Galima sakyti, kad nuo tada, kai Pakistanas įsikūrė, jis niekada nepasiekė to lygio, kad galėtų būti vadinamas stabilia valstybe. Didžiausios yra valstybingumo ir nacijos kūrimo problemos. Pakistane gyvena labai daug etninių grupių, o jų gyvensena ir papročiai labai skiriasi, todėl nacijos bendrumo atsiradimo atmosferos nėra. Be to, trukdo nuolatinė nestabilumo būsena, lemta to, kad centrinė valdžia neturi galios monopolio, o turi siekti balansuoti tarp įvairiausių galių polių. Ypač tai juntama Afganistano pasienyje, kur gyvenančios puštūnų gentys faktiškai nuo britų Indijos laikų liko autonomiškos. Islamabadas taip ir nesugebėjo jų įtraukti į tą bendrą projektą, kuris turėtų vadintis Pakistanu.

– Ko reikia, kad Pakistanas galėtų tapti stabilia valstybe?

– Iš tikrųjų labai sunku įsivaizduoti. Tas bendrumo jausmas, jeigu per tiek laiko dar neatsirado, vargu ar greitai ir atsiras. Pavyzdžiui, puštūnai, jie lygintini su kurdais. Ir puštūnų, ir kurdų tautą skiria valstybių sienos, kurios trukdo natūraliai bendrauti ir bendradarbiauti. Taigi puštūnų atveju, tai, kas galėtų vadintis Puštūnistanas, yra iš dalies Afganistane, iš dalies Pakistane. Ir, aišku, būtų visiškai koks nors idealistinis variantas, jei būtų galima kalbėti apie puštūnų valstybės susikūrimą. Galbūt tokios teisės suteikimas padėtų Islamabadui pradėti formuoti naciją. Galbūt tam užtektų suteiktų puštūnams tiesiog plačią autonomiją. Aišku, tai labai santykiniai dalykai ir sudėtingas procesas. Juk Pakistane yra ir kitų tautų, kurios turi savo valstybinius projektus, jeigu taip galima pavadinti.

– Ar valstybė svarsto tokį variantą, o gal turi kitų priemonių vienyti visas tautas į vieną naciją?

– Trumpalaikėje perspektyvoje nematau tokių priemonių. Aišku, būtų galima kalbėti apie tas, kurios dabar naudojamos, turiu galvoje, jėgą, bet ilgainiui vargu ar tai pasiteisins. Čia galima vesti paralelę su Šiaurės Kaukazu. Čečėnijoje dabar lyg yra taika, bet iš gretimų respublikų – Ingušijos ir Dagestano ateina jaudinančios žinios. Tad ir Pakistane visai neaišku, netgi išgaudžius pasipriešinimo vadus, ar bus pasiekti tie tikslai.

– Padėtis Pakistane priklauso nuo išorės veiksnių. Ar galima sakyti, kad stabilizavus padėtį Afganistane, stabilumo atsirastų ir Pakistane?

– Veikiau atvirkščiai. Sakyčiau, kad kol negerės padėtis Pakistane (o jai pagerėti priežasties aš nematau), tikrai negalima įsivaizduoti, kad ji taisysis ir Afganistane. Abiejose sienos pusėse šis kovos su sukilėliais procesas vargu ar galėtų baigtis greitai. Galima spėti, kad pasipriešinimas galbūt išsisems savaime. Jeigu amerikiečiai ir vietos policija išžudys kuo daugiau pasipriešinimo dalyvių, o žmonės pavargs ir neberems jų. Tačiau kol kas Pakistano vyriausybės ir JAV pastangos tik dar labiau visuomenę nuteikia priešiškai. Iššaukia atmetimo reakciją. Kiekviena ataka, bombardavimas ar kokia nors operacija dar labiau verčia bendruomenes izoliuotis. Puštūnų pasaulio supratimas konservatyvus, jie turi apgulties sąmonę. T. y. – "mus puola, ir mes neturime kitos išeities kaip gintis". Visai nesvarbus ideologijos veiksnys ar priemonės, kuriomis siekiama gintis. Kalbama apie išgyvenimą: "arba išliekame tokie, kokie esame, tos pačios tapatybės, arba mūsų nelieka."

– Tai visos pastangos parodyti gentims, kad galima jas atvesti į "šviesų rytojų" beprasmiškos?

– Tos kalbos gal kiek turėtų prasmės kalbantis su išsilavinusiais žmonėmis. Tie, kurie nuo neatmenamų laikų gyvena slėniuose molio būdelėse, vargu ar suprastų. Šviesus rytojus jiems yra geresnis derlius, daugiau sūnų, bet jie tikrai neįsivaizduoja jo taip kaip mes. Dauguma tų žmonių tiesiog nėra matę ir negali įsivaizduoti, koks tas geresnis gyvenimas. Pakistanas – tai dar bendruomenės, kurioms per anksti kalbėti apie šviesų rytojų. Mano galva, joms svarbiausia paprotinė teisė, kurią žmonės vertina kaip dalį tapatybės. Tos paprotinės teisės keitimas suvokiamas kaip didžiulė grėsmė, kuriai reikia priešintis. Reikia nepamiršti, kad jų požiūrio į moterų teises, švietimą ir pan. nesuformavo kokie nors maniakai ekstremistai. Tai sugalvota žmonių, kurie taip gyveno šimtmečius, gal net tūkstantmečius, ir jie nemano, kad turėtų ką nors keisti. Jie netgi bijo, kad pakeitę praras savastį.

– Kokia būtų išeities iš šios aklavietės?

– Viena išeitis yra tai, ką Pakistano vyriausybė, atrodo, pati linkusi daryti, – leisti puštūnams tvarkytis patiems pagal islamo ir paprotinės teisės reikalavimus. Galbūt JAV, kurios iki šiol spaudė Pakistaną kovoti su puštūnais, pakeis savo taktiką. Tai, aišku, priklausys nuo to, kiek nuovokumo turės prezidento Baracko Obamos administracija. Vilčių yra. Jas suteikia neseniai B.Obamos sakyta kalba Kairo universitete.