Tobulas įvaizdis

Tarsi iš nebūties į pirmąsias žiniasklaidos elito gretas Friedrichų pora prasibrovė šį rugsėjį. Vokietijos susivienjimo 30-mečio išvakarėse jie atrodė idealūs naujuoju istorijos etapu besidžiaugiančios šalies atstovai. Sėkmingas informacinių technologijų verslas, šaknys buvusioje Vokietijos Demokratinėje Respublikoje (VDR), šiuolaikinio berlyniečio įvaizdis – madinga medkirčio barzda, laisva laikysena ir apranga, – regis, nebuvo pagrindo net abejoti, jog tai – naujasis Billas Gatesas, tik su dar didesne socialine atsakomybe ir dar pažangesnis.

Rinkos naujokai pasirodė ne tik su solidžiu finansiniu kraičiu, bet ir su gerų ketinimų paketu. 1966-aisiais gimęs profesionalus šaltkalvis (anuometėje VDR įgyti aukštąjį išsilavinimą buvo ypač problematiška – po griežto profesinio orientavimo dažnas buvo nukreipiamas mokytis į įvairias profesinio mokymo įstaigas), galiausiai tapęs intelektualu, Potsdamo universitete studijavęs literatūrą ir informatiką.

Vienas Potsdamo teorinės informatikos instituto įkūrėjų, programinės įrangos kompanijos "SPM Technologies GmbH" įkūrėjas, "Biotech" įmonių investuotojas, "McKinsey" patarėjas, vienas tarptautinės mokyklos "Berlin Metropolitan School" savininkų (S.Friedrich – vykdančioji direktorė), –  tik leidybos versle neturėta patirties.

Šiemet rugsėjį paskelbta, kad Friedrichų pora iš koncerno "DuMont" įsigijo leidyklą "Berliner Verlag", kuri leidžia keletą regioninių leidinių, tarp kurių – ir 1945-aisiais įkurtas, kairiųjų centristų politiką remiantis dienraštis "Berliner Zeitung".

Verslas ir pasaulėžiūra

Prisistatydamas berlyniečiams, H.Friedrichas "Berliner Zeitung" rašė, kad jo vizija – vėl paversti politiką ir visuomenę įdomesne. Savo dalyvavimą žiniasklaidoje verslininkų pora pateikė kaip pilietiškumo gestą. Naujieji savininkai žadėjo stiprinti įsigytus prekės ženklus, investuoti į leidinių elektronines versijas ir pasiūlyti rinkai naujų produktų.

Euforija, dėl ūmiai atsiradusio socialiai atsakingo rinkos dalyvio, truputį priblėso po viešų H.Friedricho pareiškimų. Iškalbingame esė, kurį Vokietijos žiniasklaida sutiko itin skeptiškai, naujieji leidėjai be kita ko demonstravo palankumą Vladimiro Putino vadovaujamos Rusijos ekspansijos politikai ir kvietė tautiečius jausti dėkingumą paskutiniam VDR komunistų lyderiui Egonui Krenzui. Viename interviu jis kritikavo "vakarietišką aroganciją laikyti save nugalėtojais".

Kritikos sulaukė ir vienas "Berliner Zeitung" rašinys, kuriame be nuorodos į galimą interesų konfliktą, palankiai kalbama apie naujajam savininkui priklausančią bendrovę.

Išnagrinėjus "Stasi" archyvą, paaiškėjo, kad būsimasis milijonierius turėjo vaizdingą slapyvardį – "Peteris Bernsteinas" (vok. k. "Bernstein" – gintaras, tokiu pat vardu yra ir žinomas JAV džiazo gitaristas) ir skundė savo kolegas.

Gintarinis Peteris

Kaip vėliau pastebėjo žinomas vokiečių publicistas Uwe Vorkötteris, H.Friedricho istorija buvo per daug teigiama, kad būtų tiesa. Laikraštis "Welt am Sonntag" paskelbė išnagrinėjęs pluoštą slaptų dokumentų, iš kurių matyti, kad H.Friedrichas 1987–1989 m. tarnaudamas VDR kariuomenėje buvo Rytų Vokietijos valstybės saugumo "Stasi" informatorius.

Valstybės saugumo ministerija "Stasi" VDR atliko slaptosios policijos, vidaus ir užsienio žvalgybos bei kontražvalgybos funkcijas. Institucijoje dirbo 90 tūkst. etatinių darbuotojų ir mažiausiai 170 tūkst. bendradarbių, kurie šnipinėjo draugus, šeimos narius ir kolegas.

Išnagrinėjus "Stasi" archyvą, paaiškėjo, kad būsimasis milijonierius turėjo vaizdingą slapyvardį – "Peteris Bernsteinas" (vok. k. "Bernstein" – gintaras, tokiu pat vardu yra ir žinomas JAV džiazo gitaristas) ir skundė savo kolegas. Straipsnio autorių teigimu, H.Friedrichas nevengė bičiulius smerkiančių pranešimų.

125 puslapių H.Friedricho byloje kalbama, kad nuo 1987 m. gruodžio mėn. iki 1989-ųjų vasario Peteris Bernsteinas ne kartą slapta buvo susitikęs su "Stasi" pareigūnais. Dvylikoje ranka rašytų pranešimų Peteris Bernsteinas kalba apie daugiau kaip dvi dešimtis asmenų. Kai kurių atžvilgiu, kaip dokumentuose teigia uolųjį kareivį globojęs saugumo karinininkas, buvo imtasi atitinkamų priemonių.

Neatsilaikė šantažui

H.Friedrichas neneigia savo praeities. Atsakydamas į "Welt am Sonntag" klausimus, jis prisipažino, kad buvo pasirašęs bendradarbiavimo sutartį su "Stasi". Tai esą buvo išeitis, kurią jis buvo priverstas pasirinkti po kaltinimų bandant pabėgti į Vakarus.

Po to, kai atsidūrė VDR saugumo rankose, jis turėjęs dvi galimybes: atsidurti karinės prokuratūros žinioje, būti nuteistam septynerius metus kalėti arba tapti agentu.

H.Friedrichas teigė, kad po ilgo tardymo sutiko bendradarbiauti su saugumu, tačiau nebuvo aktyvus agentas. 1989 m. griuvus Berlyno sienai, jis esą nebeturėjęs jokių ryšių su "Stasi" veikėjais, nors šie ne kartą bandę jį priversti bendradarbiauti.

H.Friedrichas sakė, jog po dešimties karceryje praleistų dienų jam buvo skirtas išbandymo laikotarpis. Jis pajutęs, kad kiti asmenys – veikiausiai tokie pat "Stasi" tikrinami žmonės – siūlydami pornografinės medžiagos, aiškindamiesi jo nuomonę apie religiją ir panašiais būdais analizavo jo santykį su VDR vertybėmis. Tokiu būdu esą norėta patikrinti, ar jis rimtai nusiteikęs bendradarbiauti su "Stasi". Rimčiausia situacija susidarė po to, kai jis susidūrė su tokiu pat "Stasi" verbuojamu kareiviu, su kuriuo esą susitarė, kokią informaciją vienas apie kitą perduos saugumui.

Paklaustas apie Holgerio Friedricho vardu pasirašytą ataskaitą saugumui, kurioje skundžiamas kūriką, keikiantį VDR ekologinę situaciją, verslininkas atsakė, jog tai buvusi "Stasi" provokacija – jauno kareivio sąžiningumo egzaminas.

Kodėl nuo jaunų dienų norėjo būti aktyvus VDR režimo dalyvis ir būdamas tik 20-ies įstojo į VDR komunistų partiją? Šį sprendimą H.Friedrichas aiškina paprastai: narystė valdančiojoje SED, kaip ir tarnyba Nacionalinėje liaudies armijoje, atvėrė galimybes studijuoti aukštojoje mokykloje.

Ieškos tiesos

Vokietijos žiniasklaida skeptiškai vertina verslininko versiją. Byloje esantys dokumentai kalba apie aktyvią jaunojo Holgerio veiklą. Be to, neaktyvių "Stasi" bendradarbių bylos tretiesiems asmenims paprastai neišduodamos – H.Friedricho atveju "Stasi" archyvą sauganti ir analizuojanti institucija pasielgė kitaip.

Nuogąstaujama, kad savininko reputacija smarkiai pakenks ir leidinių įvaizdžiui, nepaisant darbuotojų profesionalumo.

Demonstruodami ištikimybę aukščiausioms žodžio laisvės vertybėms, H.Friedrichui priklausančios leidyklos redaktoriai pažadėjo imtis leidėjo istorijos. Demaskuotasis patikino žurnalistams, norintiems pasikapstyti jo praeityje ir ryšių su "Stasi" istorijoje, suteiksiąs visokeriopą pagalbą.

H.Friedricho atvejis sukėlė karštas diskusijas Vokietijoje. Kurį kitą aukštas pareigas užimantį politiką, pripažintą ekspertą, verslininką, mokslo ar kultūros autoritetą pasivys praeities šešėlis? Kas, jei pasirodys, jog toje praeityje būta ir darbo "Stasi" struktūroje, kovota su disidentais, šnipinėta net artimiausioje aplinkoje? Ar atskiri atvejai negilina takoskyros tarp Vakarų ir Rytų – net ir praėjus 30 metų po šalies susivienijimo vis dar jaučiama? Ar įrašas biografijoje "gimė VDR" visuomenėje nebus vėl tapatinamas su "dirbo "Stasi" ir tai stiprins susiskaldymą, kuris savo ruožtu suteiks naujų jėgų radikalams? Panašu, kad išsiaiškinti vieno verslininko istoriją bus lengviau, nei rasti atsakymus į šiuos klausimus.