– Pasak apklausų, krito baltarusių palaikymas sąjungai su Rusija. Kaip tai derinasi su kai kurių apžvalgininkų teiginiu, kad baltarusių opozicija iš esmės prorusiška?

– Niekaip, tai menkai tesusiję dalykai. Paramos Sąjunginės Valstybės su Rusija idėjai gudų tarpe mažėjimas fiksuojamas anaiptol ne pirmą kartą. Pavyzdžiui, nuo 2019 m. pradžios iki jų pabaigos sąjungos su Rusija šalininkų šalyje sumažėjo nuo 60,4 iki 40,4 proc. (https://www.dw.com/ru/почему-все-меньше-белорусов-хотят-союза-с-россией/a-52279440)  Kaip matome, nei 2020 m. prezidento rinkimai, nei po jų kilę protestai čia, kaip sakoma, „ne prie ko“. Galima išskirti dvi šio reiškinio priežastis. Pirmiausia tai yra susiję su kartų kaita, nes jauniems baltarusiams, skirtingai nei jų tėvams, prisiminimai apie SSRS jokių sentimentų nesukelia. Antra – bent jau nuo 2014 m. Rusijos invazijos į Ukrainą pats A.Lukašenka pradėjo visaip stabdyti sąjunginės valstybės projektą, nes pagrįstai įžiūrėjo jame grėsmę savo vienvaldystei. Pavyzdžiui, 2020 m. rugpjūčio 4 d., kreipdamasis į baltarusių tautą ir Nacionalinį susirinkimą, A.Lukašenka pareiškė, kad Rusija pakeitė savo požiūrį į Baltarusiją. Tuomet net Kremliui artimas tinklalapis Gazeta.ru įžiūrėjo tame užuominą, kad Rusijos slaptosios tarnybos rengia Baltarusijoje kažkokią „revoliuciją“. (https://www.gazeta.ru/business/2020/08/05/13178635.shtml)

– S. Cichanouskaja sako, kad nori gerų santykių balanso su Ukraina ir Rusija, bet prakalbo apie faktinę Krymo priklausomybę Rusijai. Kaip tai suderinama? 

– S. Cichanouskaja (taip pat, kaip ir Veronika Cepkalo arba Marija Kolesnikova) nėra savarankiška politinė figūra, tai ne Golda Meir, ne Indira Gandhi ir ne Margaret Thatcher. Visos „trys baltarusių gracijos“ yra tarsi savo vyrų (arba viršininko, kaip M. Kolesnikovos atveju) klonai, o minėti vyrai žinomi, kaip ganėtinai prorusiški ir proputiniški veikėjai. Tai kokio aiškumo šiuo klausimu mes norime iš S. Cichanouskajos, nežiūrint to, kad ji yra komfortiškai įsikūrusi šalies – NATO ir ES narės – sostinėje? Iš jų neįmanoma išpešti atsakymo net į daug svarbesnį klausimą: kur pajudės Baltarusija po Lukašenkos nuvertimo – į Vakarus, ar į Rusijos glėbį?

Priminsiu, kad dar 2016 m. Maskvoje pasirodė tyrimas „Ar įmanomas Maidanas Baltarusijoje? Diagnostika ir iššūkiai Rusijai“, kurią išleido  Tarptautinis forumas (kitaip institutas) „Civilizacijų dialogas“. Rusijoje jis dar vadinamas „Tautų bendradarbiavimo skatinimo fondu“. Šios įstaigos realus vadovas yra generolas Vladimiras Jakuninas, ištarnavęs rusų/sovietų žvalgyboje 22 metus ir įkūręs kartu su V. Putinu bei kitais iš KGB kilusiais veikėjais kooperatyvą „Ozero“ (pirmasis V. Putino ir artimiausių jo bendražygių verslo projektas Sankt Peterburge, – red. past.).

Iš jų neįmanoma išpešti atsakymo net į daug svarbesnį klausimą: kur pajudės Baltarusija po Lukašenkos nuvertimo – į Vakarus, ar į Rusijos glėbį?

Studijoje rašoma, kad artėjanti ekonominė krizė, polinkis į „oficialųjį“ nacionalizmą ir užsienio politikos neapibrėžtumas sudaro prielaidas politiniam Baltarusijos destabilizavimui ir (dėmesio!)  galimai „elektoralinei revoliucijai“, kuri iškels „visiškai netikėtą figūrą“. Ar tai Jums nieko neprimena? O kaip geriausia priemonė tokiai krizei įveikti yra siūlomas Rusijos ir Baltarusijos susijungimas, neatmetant ir Baltarusijos įsiliejimo į Rusijos sudėtį šešių sričių pavidale. (https://centero.ru/wp-content/uploads/2016/12/doklad_bel.pdf)

– Kaip toliau vyks protestai? Mažės ar didės? Kaip ir kodėl? 

– Protestai Baltarusijoje mažės arba didės priklausomai nuo šio „valdomo chaoso“ lėlininkų valios. Nenorėdamas tuščiažodžiauti, pateiksiu šiokį tokį dokumentinį savo nuomonės pagrindimą.

Dar 2016 m. Minske buvo įregistruota Mokslo ir kultūros įstaiga „Eurazijinė partnerystė“, kuri yra Eurazijos ekonominės sąjungos dukterinis darinys. (https://www.eurasian-partnership.org/blog) Šių metų rugpjūčio 18 d. jos tinklalapyje buvo patalpinta „pranašiška“ studija „Baltarusija ir Rusija: darbas su humanitarinio bendradarbiavimo klaidomis“, kurią kitaip būtų galima pavadinti „Pamąstymai dar neprasidėjusio konflikto sureguliavimo klausimu“. Atkreipdami dėmesį į tai, kad vadinamosios sąjunginės valstybės idėjos populiarumas Baltarusijoje krenta, studijos autoriai siūlė įvykius savotiškai pagreitinti.

Cituoju: „Valdomų krizių technologijos yra grindžiamos vidinių prieštaravimų aštrinimu, krizės provokavimu bei jos valdymu, formuojant visų jos dalyvių elgesio motyvus. Tikslas yra pasiekiamas suteikiant moralinę, informacinę ir materialinę paramą naudingiems subjektams, atvedant galiausiai juos į valdžią. Valdomojoje krizėje galima išskirti penkias fazes: destabilizavimas, poliarizavimas, konflikto provokavimas, atviras susidūrimas, konflikto sprendimas ir padėties stabilizavimas“.

Jį „patrauks“ ne nauja konstitucija, o V.Putino užgaidų vykdytojai

Baksnodami pirštu į kažkokias tariamai „provakarietiškas jėgas“, studijos autoriai faktiškai išduoda savo tikrųjų šeimininkų ketinimus ir pripažįsta, kad destabilizavimo metu svarbiausia – sukurti protestinio potencialo kritinę masę, poliarizavimo metu – suformuoti „šėšėlinę vyriausybę“ ir jos politinę programą, konflikto provokavimo metu – sukelti tam tikslui skirtą incidentą, atviro susidūrimo metu – palaužti abiejų pusių gebėjimą priešintis, konflikto sprendimo ir padėties stabilizavimo metu – su išorinių (aišku, Rusijos) tarpininkų pagalba sureguliuoti konfliktą ir sukurti tokiu būdu „naują kokybę“. Panašu, kad šiuo metu situacija Baltarusijoje – kažkur tarp trečios ir ketvirtos priešpriešos fazių.   

– Kaip vertinate apie A. Lukašenkos kalbas apie pasitraukimą po naujos konstitucijos priėmimo?

– Jeigu A.Lukašenka iš tikrųjų norėjo apsaugoti save ir savo sukurtą valstybę (taip, taip – kitos Baltarusijos tiesiog nėra) nuo sukrėtimų, jis turėjo atlikti valdymo struktūrų reformas kur kas anksčiau – bent jau prieš porą ar trejetą metų. Dabar tai nebeturi esminės reikšmės ir gali būti vertinama tik kaip blefavimas ir laiko tempimas. Sprendžiant iš visko, jį „patrauks“ ne nauja konstitucija, o V.Putino užgaidų vykdytojai.