Amerikos vidury esančios Ajovos valstijos vidurinės mokyklos sporto salėje aidi tas pats vardas, kai baltaodžiai studentai bando išerzinti savo komandos varžovus ir jų fanus lotynų amerikiečius. Jo šaukiasi ir pavienis motociklininkas, ką tik degalinėje susikivirčijęs su lotynų amerikiečiu ir jo draugu musulmonu.

– Trumpas!

– Trumpas!

– Trumpas!

Konfliktai dėl odos spalvos ir įsitikinimų Jungtinėse Valstijoje labai dažni, o juose pasigirdus Donaldo J. Trumpo pavardei, netrunka pakvipti rasizmu. Nepaisydamas šiuolaikinių civilizuoto politinio elgesio ir kalbos principų, D. Trumpas peržengė ribas, kurios ilgą laiką varžė bet kokias viešas amerikiečių diskusijas rasių klausimu, padėtį nušviečia „The New York Times“.

Meksikiečius D. Trumpas užsipuolė kaip nusikaltėlius. Musulmonų imigrantų jis paragino apskritai nebeįsileisti. Jis viešai samprotavo, kodėl Jungtinės Valstijos neįsileidžia žmonių iš Europos.

Jo gerbėjai įniršę dėl dalykų, kuriuos priešingu atveju, matyt, mėgintų išsiaiškinti asmeniškai: jiems ramybės neduoda politinio korektiškumo tema, padienių darbininkų prisigrūdęs namas gatvės gale ir tai, kas galų gale kaltas dėl juodaodžio paauglio mirties Misūrio valstijos Fergusono mieste. Šalyje, kurioje iki šiol dauguma turtingiausių ir įtakingiausių asmenų yra baltaodžiai, D. Trumpas mėgina išjudinti ir įsiutinti tuos baltuosius, kurie anaiptol nesijaučia nei galingi, nei privilegijuoti.

Tačiau taip elgdamasis D. Trumpas atvėrė duris tokiems atviriems su baltųjų tapatybe susijusiems pareiškimams ir pasipiktinimo deklaracijoms, kokių Amerika negirdėjo daugiau kaip pusę amžiaus, tvirtina tie, kurie nagrinėja amerikiečių kasdienybėje pasitaikančius rasinės įtampos ir antagonizmo modelius.

Pasak „The New York Times“, išklausius dešimtis interviu su aistringais D. Trumpo rėmėjais ir smalsiais studentais, neslepiančiais savo nacionalistinių pažiūrų, taip pat mokslininkais, tiriančiais rasės ir retorikos sąveiką, galima daryti išvadą, kad D. Trumpas žmonių aistras sukelia ir reikiama linkme nukreipia įvairiai – kartais visiškai nuoširdžiai, jei siekia tiesiog įnešti sumaišties, o kartais pasitelkdamas kur kas sudėtingesnes ir įmantresnes fanatizmui artimas formas.

Tarp studentų niekaip nenutylančiuose debatuose dėl kalbos ir įtraukties D. Trumpas kai kurių studentų yra įvardijamas kaip reiškinys, skatinantis pasipriešinimą painioms taisyklėms, paprastai siejamoms su privilegijomis ir mikroagresija, ir provokuojantis šių taisyklių paisančius.

Tarp vyresnės kartos baltųjų, ypač tų, kuriuos erzina nauji ispanakalbiai kaimynai arba kuriems nepatinka tikėjimas, kurį didžiausi jų šalies priešai mėgina čia skleisti, vien jo vardo paminėjimas yra tolygus kvietimui stoti į kovą.

Internete D. Trumpo idėjomis remiasi anoniminiai jo sekėjai, besižarstantys tiesmukiškais neapykantą ir antisemitizmą kurstančiais pasakymais, kurių ypač padaugėjo šį mėnesį, po to, kai socialiniame tinkle „Twitter“ D. Trumpas paviešino paveikslėlį, kuriame Hillary Clinton vaizduojama su krūva grynųjų ir šešiakampe žvaigžde, daugeliui labai panašia į Dovydo žvaigždę.

„Didžiausią nerimą mums kelia tai, kad šios išties užgaulios mintys pamažu tampa norma, – sakė „Kovos su šmeižtu lygos“ (angl. Anti-Defamation League, ADL), siekiančios išaiškinti neapykantos kurstytojų grupuotes, nacionalinis direktorius Jonathanas Greenblattas. – Viešose kalbose išsakyta nemažai didžiausią nerimą keliančių minčių – nieko panašaus negirdėjome jau daugybę metų.“

D. Trumpas atsisakė duoti interviu šiam straipsniui; jo atstovas atsisakė komentuoti.

Per tuos kelis mėnesius, kai vyksta D. Trumpo rinkimų kampanija, amerikiečių, manančių, kad rasiniai santykiai eina blogyn, skaičius išaugo – „CBS News“ balandį atliktos apklausos duomenimis, taip manančių jau buvo beveik pusė. Šios nuomonės besilaikančiųjų gretos labiausiai išaugo tarp respublikonų: 60 proc. jų mano, kad rasiniai santykiai blogėja.

D. Trumpo kampanija šalies nusiteikimą rasių atžvilgiu formuoja kaip tik tuo metu, kai tūkstantmečio karta ima sulaukti pilnametystės, vis labiau nutoldama tiek nuo Holokausto siaubų, tiek nuo valstybės lygmeniu rasizmą įteisinusių Jimo Crow įstatymų realybės.

Vos girdimas „Aš ne prie ko“

2015 m. birželį, praėjus dviem savaitėms po to, kai D. Trumpas stojo į kovą dėl JAV prezidento posto, jo padangę nušvietė žvaigždė, sulig kurios patekėjimu paprastai užsibaigia visos kampanijos, – jo kandidatūrą ėmėsi globoti Amerikos neonacių naujienų portalas „The Daily Stormer“.

2013 m. neonacių veikėjo Andrew Anglino įsteigtas „The Daily Stormer“ yra viena iš žinomiausių JAV baltųjų nacionalistų ir antisemitų virtualių susibūrimo vietų, kur, be kita ko, gvildenamos tokios temos kaip „Žydų problema“ ir „Rasių karas“. 31-erių A. Anglinas aiškina, kad, nors D. Trumpui pritaria ne visais klausimais, tai yra vienintelis kandidatas, neslepiantis tiesos apie meksikiečius.

„D. Trumpas nebijo pasakyti to, apie ką galvoja dauguma amerikiečių: laikas tuos žmones deportuoti, – rašo A. Anglinas. – Be to, jis nebijo jų pavadinti prievartautojais, žudikais ir narkotikų prekeiviais.“

D. Trumpo kampanija sujudino baltųjų nacionalistų pasaulį. Ilgai jie buvo atsieti nuo viešosios politikos, turėdami galimybę pasireikšti tik sau patiems įdomiose konferencijose ir virtualiuose, dažniausiai anoniminiuose sambūriuose. Daugumai jau atrodė, kad Respublikonų partijai šitie liberalūs rasizmu dvelkiantys pareiškimai – pagalys ratuose.

Dauguma naujosios nacionalistų kartos atstovų šalinasi senamadiškų baltųjų viršenybės atributų, dėdamiesi kalbą kultūrų įvairovės kalba ir mėgindami atrodyti taip, lyg būtų „La Raza“ ir kitų pilietinių teisių organizacijų baltieji analogai. Jie save vadina „rasių realistais“ (angl. race realists) arba „identitaristais“ (angl. identitarians) – tai konservatoriai, kuriems rasinis paveldas svarbiau už ideologiją.

Tačiau tokiuose D. Trumpo vartojamuose imigrantų apibūdinimuose, kaip „ligų platintojai“, „žiaurūs nusikaltėliai“ ir „visuomenės puvinys“, jie girdi savo vidinį balsą, samprotauja „The New York Times“.

Baltųjų nacionalistų pasaulyje populiari figūra Richardas B. Spenceris teigia nemanąs, kad D. Trumpas pritaria visoms jo pažiūroms, tačiau jis sakosi esąs nustebintas tuo, kad D. Trumpas supranta ir intuityviai atkartoja daugelį jo ir jo bendražygių minčių ir kad skelbia jas viešai.

„Nemanau, kad šį reikalą jis apgalvojo taip, kaip tai esu padaręs aš ir daugelis kitų žmonių, – dėsto R. B. Spenceris. – Jis veikiausiai yra vedamas jausmo, kad pralošė jiems savo šalį.“