Europa yra silpna, išsiblaškiusi, susiduria su vidaus ir išorės iššūkiais jos stabilumui. Ji gali išsikapanoti, tačiau tai nereiškia, kad ji taip ir padarys, „The American interest“ rašo vyresnysis Naujojo Amerikos saugumo centro bendradarbis Robertas D. Kaplanas.

Europa yra apsupta ugnies lanko. Šis lankas, esantis už Europos ribų, yra susijęs su keliomis Europos vidaus krizėmis. Apie nestabilumą Vidurio Rytuose nė nereikia kalbėti, tačiau Europos stabilumas taip pat nėra savaime suprantamas dalykas.

Rytų pusėje Europa susiduria tiek su Rusijos agresija, tiek su jos silpnumu. Rusija yra revizionistinė galia, siekianti atkuri savo įtakos sferą Rytų ir Vidurio Europoje. Neatsiejama šio siekio dalis – Ukrainos destabilizacija. Naujojo Varšuvos pakto horizonte nematyti. Varšuvos paktas buvo per brangus ir atimantis per daug laiko, o ši našta padėjo susilpninti Sovietų Sąjungą. Tačiau įvairios finliandizacijos formos ir lygiai yra įmanomi šalyse nuo Estijos iki Bulgarijos, kadangi šių šalių užsienio reikalų ministerijos yra vis labiau priverstos atkreipti dėmesį į Maskvos užgaidas. Tačiau Rusija dėl krintančių energijos išteklių kainų bei Vladimiro Putino autoritarizmo nulemto institucijų trūkumo taip pat yra silpna. Didelės silpnos valstybės eksportuoja nestabilumą vien jau dėl paties nuosmukio fakto.

Europos pietryčiuose – Graikija. Šalis, kuri yra ne tik ekonomiškai beviltiškoje padėtyje, kenkiančioje Europos Sąjungai (ES), tačiau ji dar ir linksta link V. Putino Rusijos. Turėkime mintyje, kad Graikiją valdo radikalių kairiųjų vyriausybė, šalies religija, kaip ir Rusijoje, yra stačiatikybė, ir, nepaisant buvimo priešinguose aljansuose Šaltojo karo metu, šiandien Graikija ir Rusija simpatizuoja viena kitai. Rusija turi jau seniai trokštamas laivyno bazes ir vizitacijos teises Graikijos uostuose. Jei Graikija kada paliks euro zoną, galima tikėtis šiltesnių politinių ir strateginių jos santykių su Kremliumi.

Tolėliau į pietryčius – Levantas, apie kurio nestabilumą, turint mintyje „Islamo valstybę“, „Al-Qaedą“ ir Irano branduolinę programą, paaiškinimų nereikia. Kad ir kokios intensyvios diskusijos Vašingtone dėl Vidurio Rytų vyktų,  šio regiono anarchija Europai kelia didesnę grėsmę. Priežastis – geografinis artumas, dėl kurio ryšiai tarp radikalių islamistų Levante ir musulmonų bendruomenių Europoje yra glaudesni. Europiečiams sparčiai senėjant, didėja musulmonų santykis populiacijoje. Taigi bent iš dalies Europos ateitis gali būti išrašyta Vidurio Rytų smėlyje, islamo džihadistams įkvepiant Europos mietuose esančius teroristus.

Pietuose – chaosas Libijoje, kuris kelia grėsmę Tunisui. Alžyro stabilumas ateityje taip pat kelia klausimų. Europos pietinė siena – ne Viduržemio jūra, o Sachara. Tai reiškia, kad situacija Šiaurės Afrikoje taip pat turi reikšmės Europos ateičiai.

Tačiau nors Europa yra vis labiau pažeidžiama šių išorinių grėsmių, ji dar niekuomet paskutiniu metu nebuvo tokia pažeidžiama iš vidaus dėl savo susiskaldymo. ES nesugebėjimas imtis ryžtingų veiksmų, kad išspręstų pusę dešimtmečio trunkančią ekonominę krizę, yra ženklas, kad ji, priešingai nei kai kurios Azijos šalys, neturi ryžtingų ir dinamiškų lyderių. Dauguma Europos lyderių yra pilki, blankūs ir negeba spręsti krizių, tik bando užglaistyti jas. Tokie lyderiai negali atremti iššūkių, kuriuos meta Rusija ir Vidurio Rytai.

Ko gero, vienintelė stipri asmenybė Europoje yra Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas, kuris, ES atstūmus jo šalį, ją bando padaryti ekonomiškai dinamiška valstybe, Vidurio Rytų galybe, nebūtinai atitinkančia Vakarų interesus.

Dar yra Prancūzija, kuri ėmėsi karinių veiksmų, siekdama stabilizuoti padėtį Sacharoje ir Sahelyje. Tačiau tai ji darė greičiau dėl savo nei dėl Europos interesų.

Pastebima viena apgailėtina tendencija: Vidurio Rytams skylant, o Rusijai tampant vis įžūlesne, vienijantys ES ir NATO mechanizmai Europoje užleidžia kelią nacionalizmui.

Pokario Europoje dominavo valstybės, o ne tautos. Valstybės – teisiniai režimai, ginantys individo teises. Tautos – etninio ir religinio solidarumo grupės, kurios gali paminti individo teises, jei jis nepriklauso jų grupei. Tačiau metams po metų tęsiantis ekonominei stagnacijai, ši didinga Kanto valstybės vizija sklaidosi.

Europos krizė yra giliai moralinė, dvasinė ir struktūrinė, kaip rašo George`as Friedmanas. Ne vienerius metus G. Friedmanas rašė, kad Europa yra ankstyvosiose žlugimo stadijose. Ar 70 metų po Antrojo pasaulinio karo bus prisimenami kaip vienintelis klestėjimo ir ramybės laikotarpis ilgoje ir dažnai tragiškoje Europos istorijoje? Aš vis dar tikiu, kad yra pagrindo manyti, jog Europa susidoros su krize ir atsigaus. ES ir NATO galbūt patiria sunkumų, tačiau jų efektyvumas ir ilgaamžiškumas sukūrė tvirtą mechanizmą. Daugelis, ypač buvusių komunistinių šalių, vis dar karštai tiki Europa. Klausimas, ar tuo tiki patys Europos lyderiai?