– Pirmiausia, matyt, situacija turėtų būti palanki kažkokiam sąmokslui. Jeigu žiūrėtume į tai, kas vyksta Rusijoje, tai taip – tie ekonominiai neramumai dėl jos pradėto karo prieš Ukrainą vyksta, matome ir žmonių nepasitenkinimą dėl išjunginėjamo interneto. Bet ar jūs sakytumėte, kad kuriasi realios prielaidos kažkokiam pokyčiui Rusijos valdžioje?
– Visų pirma, kalbėti apie perversmą, nežinant žvalgybinės informacijos, yra kaip būrimas iš tirščių. Pats faktas, kad apskritai aptarinėjamas V. Putino nuėmimas arba perversmas ir kad ta informacija jau platinama, yra reikšmingas. Tikrai tie šaltiniai, kuriuos jūs cituojate – „The Washington Post“ ir kiti Vakarų leidiniai – iš tikrųjų tikrina informaciją. Jie negauna kažkokių žinių tiesiai iš interneto. Vadinasi, kažkas jiems turi duoti informaciją. Mano pirmas atsakymas būtų toks: jeigu kažkur tai platinama, vadinasi, kažkas vis tiek jau kalba. Iš esmės tikrai niekas nebūtų drįsęs kelti tokios temos. Jie turėjo 2023 metų Jevgenijaus Prigožino maištą. Visi žinojo, kad jis buvo impulsyvus, viskas labiau rėmėsi paties J. Prigožino asmenybe. Jis buvo gana impulsyvus žmogus – jam kažkas suvirpėjo ir jis pradėjo eiti į Maskvą: iš pradžių į Rostovą, po to Maskvos kryptimi. Tai dabar tai, ką girdime, iš tiesų yra gilesnio apmąstymo vertas dalykas. Dabar apie jūsų klausimą dėl sąlygų. Čia, manau, yra daugiau apie ką kalbėti ir daugiau verta dėmesio. Tikrai vyksta dalykai, kurie, jeigu ir neveda prie perversmo, tai bent jau rodo, kad viršuje yra pakankamai daug žmonių nepasitenkinimo. Visais laikais revoliucijos prasidėdavo tada, kai įvykdavo sukilimas viršuje. Dabar apie rusus, išėjusius į gatves, sunku galvoti. Kai mes galvojame apie galimus pokyčius, įsivaizduojame elitą. Ir štai čia man įdomu tai, kad signalų dabar daugėja. To anksčiau nebuvo. Net tinklaraštininkai, kurie iš tiesų yra palankūs V. Putinui, pradeda jį kritikuoti. Socialiniuose tinkluose žmonės kritikuoja V. Putino tarnybų sprendimą atjunginėti internetą. Ir kritikuoja ne užuominomis ar Ezopo kalba, o tiesiai sako: „Blogai, kas čia vyksta, ką jūs darote?“ Jūs jau užsiminėte apie ekonomiką, ir manau, kad elitas irgi jau priėjo prie ribos, kai jų praradimai dėl karo tampa labai dideli. Tad man atrodo, kad iš visų sąlygų perspektyvos Rusijoje kažkas bręsta. Ar tai bus V. Putino nuėmimas, ar kažkoks nepasitenkinimas, kai bus bandoma V. Putinui pasakyti, kad jis pasitrauktų geruoju ir būtų ieškoma kažkokio naujo varianto – viskas juda į tą pusę. Kitas dalykas, tikriausiai įsivaizduojate, kokia dabar yra Rusija. Visi vieni kitus seka, visi bijo kažką pasakyti. Ir dabar įsivaizduoti, kad susirenka grupelė žmonių, kalbasi apie V. Putino nuvertimą ir tada įgyvendina planą, man atrodo sunkiai tikėtina. Todėl atsakant – taip, sąlygos bręsta, kažkas vyksta, bet kaip viskas vyks: ar tai bus įkalbinėjimas, ar kažkoks netikėtas įvykis – mes nežinome.
Visais laikais revoliucijos prasidėdavo tada, kai įvykdavo sukilimas viršuje.
– Iš tikrųjų „The Wall Street Journal“ rašo, kad psichologinis lūžis galėjo įvykti rusų galvose, nes besitęsiantis karas Ukrainoje jau yra ilgesnis už Antrąjį pasaulinį karą. Ar jūs tai sureikšmintumėte? Ar matytumėte čia irgi kažkokį paaiškinimą?
– Visiškai. Pirmomis karo dienomis, kai likimas lėmė būti Rusijoje, Vakarų ambasadoriams kilo klausimas: kada rusams ateis į galvą, kad jų vardu vyksta karas – ar kai sustos Rusijos ekonomika? Po to, manau, daugelis nesuprato vieno dalyko – kad rusai iš tiesų susitaikė su tuo. Jie gimdo vaikus, motinos verkia dėl žuvusių sūnų, bet kartu įvyko tam tikras lūžis: jie atidavė V. Putinui stabilumo garantiją. Esą tu, V. Putinai, mūsų vardu kariauk, nes kovoji prieš blogį, prieš „fašistus ukrainiečius“, dabar jau prieš NATO ir visą Vakarų bloką, kuris neva nori užimti Rusiją ir mes pasiruošę kentėti. Taip, jų vaikai žūsta, gal mamoms to nesinori, bet jos gauna pinigus, ekonomika braška, tačiau negriūna, maisto dar yra, rusai valgo. Ir staiga tas karas pradeda užsitęsti – jis vyksta jau penktus metus. Pernai buvo atsiradęs Donaldo Trumpo fenomenas – kai jis pradėjo kalbėti apie derybas, rusų apklausos rodė, kad žmonės labai patenkinti, nori kuo greičiau baigti karą. Bet šiemet derybų nėra, o dabar dar ir Irano karas – D. Trumpas apskritai nusisuko nuo Ukrainos temos. Todėl pritariu, kad karo nuovargis didėja. Žmonės bent jau norėtų matyti kažkokią viziją. Jeigu Rusijos kariuomenė sparčiai užiminėtų Ukrainos teritorijas ir iki Kyjivo būtų likę 100 km, tada galima būtų sakyti: „Gerai, dar truputį pakentėkime, po metų užimsime.“ Bet taip nėra. Šiais metais pirmą kartą Ukraina daugiau teritorijų atgavo, nei prarado. Jeigu tu tai žinai, tada viskas atrodo beviltiška. Ekonomika stringa, buvo viltis, kad Amerikos karas prieš Iraną pakels naftos kainas ir Rusijai bus lengviau apeiti sankcijas. Bet ukrainiečiai apgadino Juodosios ir Baltijos jūrų uostus, ir vėl nėra tų naftos dolerių. Todėl pirmą kartą apklausos pradėjo rodyti, kad žmonės nebenori kalbėti apie karo tikslus – jie tiesiog nori, kad karas kuo greičiau baigtųsi. Jie sako: „Gerai, sutinkame, nereikia jokių sąlygų, nereikia tų Donecko teritorijų.“ Paprastiems žmonėms to nereikia. Taip, neatsirado stipri antikarinė pozicija, kurios mes galbūt tikėjomės, bet atsirado tikras nuovargis. Tarp žmonių ir elito. Štai čia ir grįžtame prie jūsų klausimo – situacija dabar dramatiškai keičiasi, palyginti su tuo, kokia ji buvo prieš dvejus metus.
Visas „Žinių radijo“ reportažas – vaizdo įraše:
– Iš tikrųjų per šiuos daugiau nei ketverius karo metus ne kartą būdavo pranešimų apie V. Putino sveikatą: kad rodosi antrininkas, kad jam jau artėja galas ar net jau yra atėjęs. Bet kas įdomu iš dabar nutekintos informacijos žiniasklaidai – skelbiama, kad V. Putinas vis rečiau rodosi viešumoje, dažnai leidžiami jo įrašai vietoj tiesioginių pasirodymų, jis dirba iš bunkerių, aplinkos žmonėms uždrausta naudotis įprastais telefonais, viešuoju transportu, darbuotojai stebimi. Ar čia apskritai yra kažkas naujo? Juk apie diktatorių paranoją girdime dažnai.
– Jeigu palygintume su COVID-19 laikotarpiu, kuris sutapo ir su mano darbu Maskvoje, tai tuo metu V. Putinas apskritai beveik niekur nesirodė. Tiek Vakarų spaudoje, tiek tarp Rusijos opozicionierių buvo rodoma, kaip atrodo V. Putino kabinetas, iš kurio jis vesdavo nuotolinius pokalbius. Ir tas kabinetas visada būdavo vienodas. Tačiau atidesni stebėtojai pastebėdavo, kad, pavyzdžiui, telefonas ne tas pats. Tada pradėta kalbėti, kad jis tiesiog imituoja savo darbo kabinetą Kremliuje, o iš tikrųjų filmuojasi kitur. Greičiausiai tame savo komplekse Gelendžike, prie Juodosios jūros bazės, arba Valdajuje, kur yra bunkeriai. Iš tikrųjų V. Putino stilius dirbti iš bunkerių nėra naujas.