Galvijai prie branduolinės elektrinės. Kai prieš beveik 10 metų Baltarusijos prezidentas patvirtino planą Astrave už Rusijos pinigus statyti rusiškus branduolinius reaktorius, vietos gyventojai pasišiaušė. Šiaip ar taip, buvo praėję vos 2 dešimtmečiai nuo Černobylio katastrofos, kai ketvirtis šalies rimtai nukentėjo nuo radioaktyviojo debesies.

„Kam ji mums čia reikalinga? Kam ji mums, šita atominė. Ims ir iškeldins...“ – kalbėjo baltarusiai.

Bet netgi tie, kas pasirašė peticijas prieš jėgainę, dabar joje ieškosi darbo. Pusė Baltarusijos gyventojų, sprendžiant iš apklausų, pritaria, kad šalis imtų gaminti branduolinę energiją. Aplink Astravą parama dar didesnė – du trečdaliai.

„Statyba davė žmonėms darbo, jaunimas normaliai uždirba. O bijoti nėra ko, čia net bus pranašumo – aplinkiniai kaimai elektrą gaus beveik už dyką“, – džiūgauja Astravo AE kaimynai.

Tačiau ką reiškia gyventi „Rosatom“ objektų kaimynystėje, žino Argajašo miestelio prie Uralo kalnų gyventojai. Rusijos hidrometeorologijos tarnyba šią savaitę patvirtino, kad čia fiksuotas radioaktyviojo rutenio lygis beveik 1000 kartų viršija normą. Kitos institucijos puolė tai neigti arba aiškinti, kad sveikatai lygis toli gražu nepavojingas. „Rosatom“ patikino, kad jo branduolinių atliekų perdirbimo įmonė už 25 kilometrų niekuo dėta.

Tačiau Čeliabinsko gyventojai susirinko į protestą, kai vyriausiasis onkologas pasiūlė nesirūpinti, žiūrėti futbolą ir gerti alų. Mitingo dalyviai reikalauja tiesos, nes, kaip ir po Černobylio, tik iš užsienio sužinojo apie tai, kad visoje Europoje prieš porą mėnesių fiksuotas rutenio lygio padidėjimas kilo iš pietų Uralo. Pirmasis apie tai paskelbė radiacinės saugos institutas Paryžiuje – ir paaiškino, kad Prancūzijoje toks lygis priverstų imtis priemonių žmonėms apsaugoti.

Įtarimai krinta Oziorsko perdirbimo įmonei vidury miškų. „Rosatom“ aiškina, kad „Majak“ su ruteniu nedirba jau kelerius metus, bet aplinkosaugos organizacijos įtaria, jog incidentas galėjo kilti perdirbant radioaktyvias atliekas arba dėl aplaidumo medžiagas su ruteniu įmetus į krosnį. „Greenpeace“ žada kreiptis į prokuratūrą.

Valdžia ilgai slėpė du rimčiausius branduolinius incidentus „Majak“ įmonėje. Požeminio atliekų konteinerio sprogimas 1957 m. sukėlė radioaktyvų debesį, nuo kurio nukentėjo, to nežinodami, ketvirtis milijono žmonių. Vėliau į upę daug metų buvo verčiamos radioaktyvios atliekos, ir tai pripažinta tik žlugus sovietų valdžiai. Aplinkosaugininkai fiksavo atliekų laidojimą upėje net praėjusiame dešimtmetyje, ir nežino, ar ši praktika nutraukta, kaip skelbia valdžia.

Todėl Lietuvos nerimas dėl naujojo „Rosatom“ objekto prie pat išorinės Europos Sąjungos sienos užvakar atsidūrė dėmesio centre per Rytų partnerystės viršūnių susitikimą, ir Europos Komisijos vadovas paskelbė, kad tai nėra dvišalis Lietuvos ir Baltarusijos reikalas.

„Seksime tai labai atidžiai. Tai ne klausimas, į kurį galima žiūrėti su nuosaikiu atlaidumu“, – sakė Europos Komisijos pirmininkas Jean-Claude`as Junckeris.

„Rosatom“, valstybinė Rusijos monopolija, tikina, kad reaktoriai bus moderniausi pasaulyje ir atitiks visas tarptautines normas.

Lietuva suskaičiavo, kad vien pernai Astrave kilo šeši incidentai. „Rosatom“ ilgai neskelbė, kad vasarą nukrito visas 330 tonų reaktoriaus apvalkalas. Baltarusijos valdžia privertė Rusijos bendrovę pagaminti naują. Pasak jėgainės vadovo, informacinis centras, atidarytas pirmiausia, baimes jau išsklaidė.

„Tai davė rezultatų. Žmonės ėmė adekvačiai suprasti, kad tai rimtas inžinerinis objektas su rimta apsauga“, – kalbėjo Baltarusijos atominės elektrinės generalinis direktorius Michailas Filimonovas.

Kur bus saugomos radioaktyvios atliekos, iki šiol neaišku. Neaišku, ir kas pirks elektrą, kai Lietuva atsisakė, o ir Lenkija žengia žingsnius jungčiai su Baltarusija nukirsti. Bet komerciją ir saugą šiose 10 mlrd. dolerių statybose nustelbia politika.