Atsargas skaičiuoja tonomis

Penktadienio vakaras Bangalore. Minia ptencialių pirkėjų apgulusi juvelyrinių dirbinių parduotuvės vitrinas. Tetos ir motinos lydima jauna moteris apžiūrinėja deimantais nusagstytą auksinę grandinėlę.

Pardavėjas patiekia arbatos, o paskui pasako pirkinio sumą: beveik 4 000 eurų. Suma nemenka. Tačiau būsimajai nuotaikai tai nesvarbu. Ypač jei ji iš Indijos pietų, pvz., Keralos valstijos. Čia vidurinės klasės nuotaka vestuvių dieną dėvi vidutiniškai 320 g aukso. Aukštesniojo sluoksnio atstovė, savaime suprantama, dėvi dar daugiau – kartais ir dvigubai. Tad neretai ir perkant dirbinius nepasikuklinama skaičiuoti papuošalus ne vienetais, bet gramais.

Vien pernai privačiuose Indijos namų ūkiuose buvo saugoma apie 25 tūkst. t aukso: juvelyrinių dirbinių ar aukso lydinių, kurių bendra vertė gerokai viršija trilijoną dolerių.

Tradicija dovanoti indei nuotakai aukso siekia senus laikus, kai auksas buvo moters kraitis. Šiandien oficialiai šios praktikos atsisakyta, tačiau tradicija stipresnė: auksas reiškia statusą, investiciją, jis atstoja pensijos draudimą. Per vestuves svečiai įdomiai įvertina nuotakos papuošalus – archajiškiausiose šeimose nuo jų kiekio priklauso ir marčios statusas.

Praėjus metams po vestuvių, juvelyrinių dirbinių pardavėjai vėl išvysta senuosius klientus. Pagal tradiciją, tuo metu ištekėjusi dukra savaitei grįžta pas savo tėvus. Pastarieji, norėdami parodyti ypatingą ryšį su uošviais, dukrai perka naują porciją aukso.

Oficiali statistika skelbia, kad vien pernai privačiuose Indijos namų ūkiuose buvo saugoma apie 25 tūkst. t aukso: juvelyrinių dirbinių ar aukso lydinių, kurių bendra vertė gerokai viršija trilijoną dolerių, tai ne vieną kartą daugiau nei oficialiosios JAV ar Vokietijos aukso atsargos.

Prieš kelerius metus pradėta vis daugiau pirkti ne tik klasikinio aukso, bet ir platinos.

Auksinis gelbėjimo ratas

Auksą pirkdavo ne vien nuotaikos. Ūkininkai jo įsigydavo po gero derliaus. Tikintieji dovanojo savo dievams: teigiama, kad vien garsiojoje Tirumalos šventykloje yra sukaupta beveik 10 tūkst. t aukso. Auksas indams tinka įvairiu pavidalu – taip pat ir elektroniniu, kurį, esant reikalui, galima išgryninti.

Šis brangusis metalas vis dar yra statuso ir gerovės simbolis, kuriuo mėgstama didžiuotis. Per pandemiją tarptautinio dėmesio susilaukė Indijos vakaruose gyvenantis verslininkas Shankaras Kurhade, užsisakęs juvelyrams pagaminti auksinę apsauginę kaukę. Ar šis aksesuaras yra ne tik pasipuikavimo objektas, bet ir apsaugos priemonė nuo koronoviruso, neskelbiama, tačiau verslininkas, už 50 g sveriančią ekstravangantišką kaukę sumokėjęs beveik 4 000 JAV dolerių, tuo tiki. Pagal įprastos apsauginės kaukės modelį pagamintas dirbinys atrodo tarsi išgaubtas auksinis skydelis, o kvėpuoti Sh.Kurhade gali per mikroskopines skylutes.

Tuo tarpu paprasti Indijos gyventojams per pandemiją aukso griebėsi it už gelbėjimosi šiaudo. Vietos žiniasklaida praneša apie savo auksinius papuošalus parduodančias šeimas, kurios, uždarius gamyklas ar paskelbus prekybos ir paslaugų apribojimus, neteko pajamų. Kai kas auksą panaudoja vadinamajai aukso paskolai, kurios palūkanos paprastai yra mažesnės nei įprastos paskolos. Svarbi aplinkybė – dėl pandemijos brangiųjų metalų kainos vėl išaugo, tad bent jau parduoti galima ne pusvelčiui.

Ekscentrikas: vargu, ar Sh.Kurhade auksinė kaukė gali garantuoti pakankamą apsaugą, tačiau dėmesio – tikrai.

Bando perauklėti

Prekybos brangiaisiais metalais rinka – svarbi Indijos ūkio šaka: čia sukuriama 7 proc. BVP, dirba 5 mln. žmonių. Tiesa, indų pasitikėjimas auksu – ne pats geriausias reiškinys valstybei, mat didžioji dalis šio metalo turi būti importuojama (prieš pandemiją Indijai tekdavo 20–25 proc. viso pasaulyje importuojamo aukso). Šis rodiklis turėjo didelę įtaką einamajai Indijos sąskaitai, nes šalis daugiau importuodavo, nei eksportuodavo.

Be to, papuošalų dėžutėje ar seife saugomas auksas – negyvas kapitalas, kuris, skirtingai nei investicijos, nesukuria darbo vietų ir neskatina ekonomikos augimo. Todėl net kelios vyriausybės stengėsi atpratinti piliečius nuo aukso pirkimo, pvz., didindamos tauriųjų metalų importo mokestį iki 12,5 proc. Žinoma, įveikti šimtametes tradicijas labai sunku, išaugus mokesčiams vis daugiau imta pirkti kontrabanda įvežamų gaminių.

Vis dėlto, nors, panašu, politikų pastangos nėra bevaisės ir permainų brangiųjų metalų sektoriuje pastebėta dar prieš pandemiją. Nors, palyginti su kitomis šalimis, aukso paklausa Indijoje išlieka milžiniška, jos rodikliai tolygiai mažėja jau ne vienus metus: lyginant su 2010-aisiais, dabar šio metalo perkama beveik trečdaliu mažiau. Tuo metu indų, kaupiančių lėšas banko sąskaitoje, dalis per pastarąjį dešimtmetį išaugo daugiau nei dvigubai. Vis daugiau žmonių investuoja ir į fondus, o naujosios kartos atstovai aukso nebelaiko vieninteliu statuso ženklu – jie perka prabangius automobilius, išmaniuosius įrenginius ar keliauja.

Aukso paklausa dar labiau smuko šalį užklupus pandemijai: sumažėjo pajamos, o vestuvės, paprastai švenčiamos rudens mėnesiais, nukeltos ramesniam laikui.