Konservatyviomis pažiūromis garsėjęs vokietis Josephas Ratzingeris (Jozefas Racingeris) 2013 metų vasarį po beveik aštuonerių metų atsistatydino iš Katalikų Bažnyčios vadovo pareigų, dėl to kaltindamas pablogėjusią fizinę ir psichinę sveikatą.

Būdamas popiežius emeritas, likusį gyvenimą jis praleido studijuodamas ir melsdamasis bei skambindamas savo mylimą Wolfgangą Amadeus Mozartą (Volfgangą Amadėjų Mocartą) fortepijonu buvusiame vienuolyne Vatikane. Pastaraisiais metais jo sveikata atrodė vis labiau pašlijusi.

Tačiau kaip ir vaikų seksualinio išnaudojimo problema lydėjo jo pontifikatą, taip ir paskutiniuosius jo gyvenimo metus temdė kaltinimai, kad, būdamas Miuncheno arkivyskupu, jis asmeniškai nesugebėjo sustabdyti keturių dvasininkų, kaltinamų seksualiniu išnaudojimu.

Benediktas ryžtingai neigė prisidėjęs prie bet kokio dangstymo, o Vatikanas griežtai gynė jo veiklą, kovojant su išnaudojimu.

Buvusio popiežiaus kadencija Šventojo Petro bazilikoje buvo nelengva, jis dažnai atrodė prislėgtas iššūkių, su kuriais susiduria įtaką ir pasekėjus praradinėjusi Bažnyčia.

Metų metus trukusi sumaištis Vatikane padarė savo įtaką ir baigėsi jo šokiruojančiu sprendimu tapti pirmuoju popiežiumi nuo 1415 metų, kuris pasitraukė iš pareigų, ir kardinolams lotynų kalba paskelbtu pranešimu.

„Mano dvasios ir kūno jėgos... susilpnėjo tiek, kad turėjau pripažinti savo nepajėgumą tinkamai vykdyti tarnystę“, – sakė 85 metų Benediktas.

Vėliau jį nustelbė jo įpėdinio Pranciškaus dinamiškumas ir populiarumas, o po metų Benediktas buvo cituojamas teigiant, kad šį sprendimą lėmė mistinė patirtis.

Mano dvasios ir kūno jėgos... susilpnėjo tiek, kad turėjau pripažinti savo nepajėgumą tinkamai vykdyti tarnystę.

2021 metų kovo mėnesio interviu jis teigė, kad „fanatiški“ katalikai ne kartą išreiškė abejonių, ar jis atsistatydina savo noru, tačiau jis tvirtino: „Yra tik vienas popiežius.“

„Išnaudojimas ir klaidos“

Benediktui buvo 78 metai, kai 2005 metų balandį jis pakeitė ilgai valdžiusį ir populiarų Joną Paulių II.

Anksčiau jis dirbo pagrindiniu Bažnyčios doktrinos vykdytoju, pelnė „Dievo rotveilerio“ pravardę ir ganėtinai konservatyvaus mąstytojo teologiniais klausimais reputaciją.

Būdamas popiežiumi jis sulaukė kritikos dėl daugybės viešųjų ryšių klaidų ir tariamo charizmos stygiaus.

Svarbiausia, kad vis daugėjant aukų, pasakojančių apie kunigų prievartą, dažniausiai vaikystėje, jis buvo kritikuojamas už tai, kad nesiėmė ryžtingų veiksmų, kad būtų nutrauktas Bažnyčios dangstymas.

Prieš išrinkimą popiežiumi Benediktas vadovavo Vatikano doktrinos kongregacijai, kadaise vadintai Šventąja inkvizicijos kongregacija, ir buvo atsakingas už išnaudojimo atvejų tyrimą.

Jis tapo pirmuoju pontifiku, kuris atsiprašė už visame pasaulyje kilusius skandalus, išreiškęs „gilų gailestį“ ir asmeniškai susitikęs su aukomis.

2010 metais jis pripažino, kad Bažnyčia „nepakankamai greitai ir ryžtingai ėmėsi reikiamų veiksmų“ dėl problemos, kuri smarkiai suteršė jos įvaizdį.

Tačiau kritikai jį kaltino, kad jis nesugebėjo užtikrinti teisingumo.

„Jis padarė didingų pareiškimų. Jis nesuderino šių pareiškimų su darbais ar veiksmais. Jam valdant vaikams ir toliau kilo pavojus“, – sakė Barbara Blaine (Barbara Blein), 2017 metais mirusi nukentėjusiųjų nuo kunigų lytinės prievartos organizacijos „Survivors Network for those Abused by Priests“ (SNAP) įkūrėja ir prezidentė.

2022 metų sausį Miuncheno Bažnyčios vadovybės užsakymu parengtoje smerkiančioje ataskaitoje jis buvo apkaltintas asmeniškai nesugebėjęs užkirsti kelio keturių kunigų 1977–1982 metais vykdytam nepilnamečių išnaudojimui, kai ėjo arkivyskupo pareigas.

Benedikto padėjėjai griežtai neigia jo kaltę, tačiau retu asmeniniu pareiškimu jis paprašė atleidimo už tai, kas įvyko jo akivaizdoje.

„Visoms seksualinės prievartos aukoms galiu tik išreikšti savo visišką gėdą, gilų liūdesį ir nuoširdų prašymą atleisti, – teigė jis laiške. – Katalikų Bažnyčioje man teko didelė atsakomybė. Toks didelis mano skausmas dėl išnaudojimo ir klaidų, kurios įvyko tose skirtingose vietose mano įgaliojimų laikotarpiu.“

Tradicinis mokymas

Benediktas daug dėmesio skyrė jo širdžiai brangiems klausimams: religijos vaidmeniui šiuolaikiniame pasaulyje, religijų dialogui ir nereguliuojamo kapitalizmo kritikai, kuri stipriai nuskambėjo per 2008 metų pasaulinę ekonomikos krizę.

2009 metais vykusios kelionės į Šventąją Žemę metu jis paragino Izraelio ir Palestinos konfliktą spręsti dviejų valstybių sprendiniu.

Jis kovojo su Vakaruose augančiu sekuliarizmu ir griežtai gynė tradicinį katalikų mokymą apie abortus, eutanaziją ir homoseksualų santuokas.

Benediktas atmetė moterų įšventinimus ir kunigų santuoką, o tos pačios lyties asmenų santykius apibūdino kaip griaunančius žmogaus esmę ir sulaukė kritikos dėl to, kad Bažnyčia atrodė atitrūkusi nuo dabartinių laikų.

2006 metais jis papiktino musulmonų pasaulį savo kalba, kurioje, atrodytų, pritarė nuomonei, kad islamas iš prigimties yra smurtinis, ir sukėlė mirtinus protestus keliose šalyse bei išpuolius prieš krikščionis.

2009 metais jis įžeidė žydus, panaikindamas Holokaustą neigusio vyskupo ekskomuniką. Tačiau jis taip pat sulaukė kai kurių žydų lyderių pagyrų už pastangas atkurti tarpusavio pasitikėjimą.

AIDS aktyvistai pasipiktino, kai kelionės į Afriką metu Benediktas pasakė, kad prezervatyvų naudojimas gali pagilinti krizę.

Tačiau vėliau jis tapo pirmuoju popiežiumi, kuris tam tikromis aplinkybėmis leido juos naudoti ŽIV infekcijos prevencijai.

Vidiniai Bažnyčios nesutarimai

J. Ratzingeris gimė 1927 metų balandžio 16 dieną Marktlyje prie Ino Bavarijoje Vokietijos pietuose

Jo tėvas policininkas ir namais besirūpinusi motina anksti nukreipė gabų mokslams vaiką į religinį gyvenimą ir, kai jam buvo 12 metų, užrašė jį į Bažnyčios valdomą internatinę mokyklą.

1941 metais J. Ratzingeris tapo Hitlerjugendo nariu, kuris nacių laikais buvo privalomas visiems keturiolikmečiams.

Būdamas aktyviai prieš nacius nusistačiusio tėvo sūnus, pagal vėlesnius jo paties ir amžininkų pasakojimus, jis žengė šį žingsnį nenoriai ir dalyvavo kuo mažiau susitikimų.

Būsimasis popiežius 1951 metais buvo įšventintas kunigu ir dėstė keliuose universitetuose, ypač Bonos ir Rėgensburgo, o 1962–1965 metais atvyko į Romą dirbti Vatikano II Susirinkimo patarėju.

1977 metais popiežius Paulius VI jį paskyrė Miuncheno arkivyskupu ir tais pačiais metais – kardinolu.

Biografas Peteris Seewaldas (Pėteris Zėvaldas) 2020 metų birželį naujienų agentūrai AFP teigė, kad Benediktas buvo „žemiškas žmogus..., atsidūręs aukščiausiuose sluoksniuose, tačiau išlikęs labai kuklus ir šiltas“.

Tačiau jam nepavyko įtvirtinti savo autoriteto kurijoje, Bažnyčios valdymo institucijoje, be to, atrodė, kad jis prarado savo namų ūkio kontrolę.

2012 metais jo liokajus Paolo Gabriele (Paolas Gabrielė) nutekino žiniasklaidai slaptus dokumentus, o tai laikoma išdavyste, kuri labai paveikė pontifiką.

Jo pontifikatą taip pat aptemdė pinigų plovimo skandalas Vatikano banke, atskleidęs artimiausių Benedikto sąjungininkų nesutarimus.

Benediktas „iš tikrųjų buvo ne dogmatikas, o veikiau žmogus, atitrūkęs nuo realaus pasaulio“, – sakė Limos Katalikiškojo universiteto religijos profesorius Jeffrey Klaiberis (Džefris Klaiberis).