Šis jo pranešimas priminė elegiją apie tai, kaip galėjo būti, bet nebuvo, rašoma naujienų agentūros „Bloomberg“ portalo redakcijos straipsnyje.

Vertinant iš retorinės pusės, D. Trumpo kalba buvo daugmaž normali. Ji nebuvo nei tokia karinga kaip inauguracinė, nei tokia pompastiška kaip jo rengiamų susitikimų kalbos. Nepaisant vieno kito griežtesnio žodžio Šiaurės Korėjos atžvilgiu, jokių atvirų grasinimų panaudoti branduolinį ginklą nenuskambėjo. Sakytumėte – pažanga.

Prabilo apie harmoniją

Politiniu požiūriu prezidento kalba buvo ambicingesnė, taigi ir labiau nuvilianti. D. Trumpas paragino tiek respublikonus, tiek demokratus paremti jo rengiamą didįjį infrastruktūros projektą ir imigracijos reformą. Jis kvietė bendromis jėgomis kovoti su priklausomybės nuo opioidų problema. Jis entuziastingai kalbėjo apie darbuotojų mokymą, profesinį rengimą ir kalėjimų reformą. Negana to, jis net prabilo apie harmoniją: „Visus kviečiu pamiršti tai, kas mus skiria, siekti bendrystės ir būti vieningus, – būtent tai turime duoti žmonėms.“

Tai yra protinga politika ir protinga pasaulėžiūra (nors dėl kai ko būtų galima ginčytis). Beje, jei D. Trumpas būtų buvęs ištikimas tokiai politikai ir būtų laikęsis tokios pasaulėžiūros, kaip kad žadėjo pernai kalbėdamas Kongrese, tikėtina, kad jo prezidentavimas dabar būtų vertinamas visai kitaip.

Jei jis būtų pasistengęs užmegzti artimesnius ryšius su opozicija, kaip tai daro dauguma naujų prezidentų, galbūt jam būtų pavykę bent iš dalies pralaužti įsisenėjusią Vašingtono ortodoksiją. Jei infrastruktūrą jis būtų paskelbęs teisėkūros prioritetu, galbūt jam būtų pasisekę iš abiejų partijų išspausti bent šiek tiek geranoriškumo ir padėti pamatus augimui. Jei jis būtų labiau valdęsis imigracijos klausimu, galbūt jam būtų pavykę užsitikrinti tokį kompromisą, apie kokį jis galvoja dabar.

Tiltai sudeginti, kapitalo neliko

Anot „Bloomberg“ portalo, užuot tai ir daręs, didelę pirmųjų savo metų dalį D. Trumpas iššvaistė mėgindamas išardyti Prieinamos sveikatos priežiūros aktą, o tada ėmėsi ciniško mokesčių apkarpymo. Per šį laikotarpį jis dar spėjo dalyvauti grumtynėse su savo paties sukeltomis krizėmis ir užsiiminėti rašinėjimu tviteryje. Ko gero, vienintelis jo prezidentavimo aspektas, įnešęs bent šiek tiek partinės bendrystės, buvo jo kandžios replikos.

Padarinius buvo galima nuspėti. Nors ekonomika ir tvirta, D. Trumpo populiarumo reitingas kaip niekad žemas. Net tie demokratai, kurie iš esmės neatsisako dirbti su respublikonų prezidentu, siūlančiu milijardus dolerių skirti infrastruktūros darbams, dabar turbūt jau sudvejotų. Ir nors kompromisas imigracijos klausimu vis dar įmanomas, debatai dar niekada nebuvo tokie kartūs ir nekonstruktyvūs. Mėginimais bauginti (net ir šioje kalboje), tvyrančią įtampą D. Trumpas dar labiau padidino.

Dabar, kai tiltai jau sudeginti, o kapitalas ištaškytas, D. Trumpui teks susidurti su sunkiausiais išbandymais. Artėjant rinkimams, Kongrese susitarimo galimybės mąžta. Tarptautinei įtampai augant, krizė gali netrukus materializuotis. Niekas nežino, kur nuves specialiojo prokuroro atliekamas tyrimas, tačiau tai, kad D. Trumpas mėgina kišti jam pagalius į ratus, leidžia įtarti, kad atomazga gali būti žiauri. Nebūtų nepagrįsta nerimauti dėl to, kuo prezidentas – darbotvarkei įstrigus ir vykstant saviškių medžioklei – užsiiminės toliau.

„Jei mums pavyktų suvienyti savo šalį, aš tai laikyčiau didžiu pasiekimu“, – dar prieš pradėdamas skaityti metinį pranešimą sakė D. Trumpas. Tai iš tiesų būtų didis pasiekimas. Deja, atrodo, kad 45-ajam Amerikos prezidentui šis nušvitimas atėjo gerokai per vėlai, teigiama „Bloomberg“ straipsnyje.