Pateikiame logistines ir teisines detales, kaip vyktų išstojimo procesas, ir svarbiausius klausimus, kuriuos tektų išspręsti Londonui ir Briuseliui, jei birželio 23 dieną vyksiančiame referendume britai nubalsuotų už „Brexit“.

Teisinis pagrindas

Šalies pasitraukimo iš ES procedūra apibrėžta bloko Sutartimis.

2009 metų Lisabonos sutarties 50-asis straipsnis numato, kad „bet kuri valstybė narė gali nuspręsti pasitraukti iš Sąjungos pagal savo konstitucines nuostatas“.

Britanijos ministras pirmininkas Davidas Cameronas (Deividas Kameronas) sakė, kad jei britai kitą mėnesį nubalsuos už pasitraukimą iš ES, jo vyriausybė, vadovaudamasi Lisabonos sutarties 50-uoju straipsniu, iškart pradės derybų procesą dėl išstojimo.

Kiek laiko truktų?

Yra numatytas dvejų metų derybų laikotarpis susitarti dėl išstojimo pagal Lisabonos sutarties 50-ąjį straipsnį tvarkos. Jei susitarimas dėl naujos santykių formos nebūtų pasiektas, „Brexit“ įvyktų automatiškai.

Tačiau praktiškai toks procesas greičiausiai truktų gerokai ilgiau. Britanija ir ES galėtų sutarti atidėti pasitraukimą, kol būtų pasiektas geresnis susitarimas, tačiau tokiam atidėjimui būtų reikalingas vienbalsis pritarimas.

Europos Komisijos pirmininkas Jeanas-Claude'as Junckeris (Žanas Klodas Junkeris) sakė, kad Britanija būtų „trečioji šalis, dėl kurios mes nebesinertume iš kailio“.

Galutiniam susitarimui, kai jį patvirtintų Europos Parlamentas, būtų reikalingas Europos Sąjungos Tarybos kvalifikuotos daugumos pritarimas.

Dešimtmetis nežinomybės?

Britanijos vyriausybė vasarį paskelbtoje ataskaitoje įspėjo, kad visiems klausimams išspręsti gali prireikti iki 10 metų.

„Gali būti, kad reikėtų ilgo laikotarpio derybų keliu susitarti dėl: pirma – mūsų pasitraukimo iš ES, antra – dėl būsimų santykių su ES, trečia – dėl mūsų prekybos susitarimų su ES nepriklausančiomis valstybėmis, tokiomis sąlygomis, kurios būtų priimtinos Jungtinei Karalystei“ – rašoma atskaitoje.

„Trumpai tariant, rinkėjų sprendimas pasitraukti iš ES būtų proceso pradžia, o ne pabaiga. Jis gali pradėti dešimtmetį ar ilgiau truksiančią nežinomybę“, – įspėjama dokumente.

Norvegijos ar Šveicarijos modelis?

Paprasčiausia ir dažniausiai minima galimybė Britanijai būtų prisijungti prie Islandijos bei Norvegijos ir tapti Europos ekonominės erdvės (EEE), kuri užtikrintų prieigą prie bendrosios rinkos, nare.

Tačiau tokiu atveju Londonui tektų toliau paklusti ES taisyklėms, nors jis nebeturėtų jokios įtakos jų formavimui, ir jam tektų toliau mokėti pinigus Briuseliui.

Šveicariškasis modelis yra dar vienas populiarus „Brexit“ šalininkų stovyklos siūlomas variantas, tačiau „mažai tikėtina, kad Britanija pasirinktų šį kelią“, sakė Jeanas-Claude'as Piris (Žanas Klodas Piri), buvęs aukštas ES teisininkas, šiuo metu dirbantis konsultantu.

J.-C.Piri pabrėžė, kad Šveicarijai teko pasirašyti šimtus prekybos susitarimų su ES, ir kad Briuselis vis dar nėra patenkintas tais santykiais.

Tarp kitų variantų yra galimybė pasirašyti su ES susitarimą dėl laisvosios prekybos ar muitų sąjungos, panašų į tą, kokį ES yra pasirašiusi su Turkija. Jei to nepavyktų padaryti, Britanija galėtų būti tiesiog ES prekybos partnere, kaip Jungtinės Valstijos ar Kinija.

Bet kokiu atvejų Britanija galiausiai taptų „tam tikra ES satelite“, sakė J.-C.Piri.

Britai užsienyje

„Brexit“ atveju Londonui tektų tartis dėl dviejų milijonų ES gyvenančių ar dirbančių britų statuso.

Tai ypač paveiktų jų pensijas ir teises į sveikatos priežiūros paslaugas. Britanijos vyriausybė šiuo klausimu yra įspėjusi: „Užsienyje gyvenantys Jungtinės Karalystės piliečiai, tarp jų išvykusieji į Ispaniją, neturėtų manyti, kad šios teisės būtų garantuotos.“