1918 metų vasario 6 dieną įsigaliojo Žmonių atstovavimo įstatymas, pagal kurį rinkėjų sąrašas pasipildė maždaug 8 mln. moterų, vyresnių nei 30 metų ir atitikusių kitas sąlygas.

Tokias pačias balsavimo teises kaip vyrai Didžiosios Britanijos moterys išsikovojo tik 1928 metais, bet tai buvo didelis žingsnis. Tuo metu šalis aplenkė daugelį kitų pažangių valstybių, pavyzdžiui, Prancūziją.

Dešimtmečius trukusioje bričių kampanijoje dalyvavo sufražistės, garsėjančios karingais veiksmais, kurie tuo metu neturėjo precedento, tačiau dėl jų įtakos vis dar diskutuojama.

Bombos, kankinė

Sufražistės grandinėmis prisirakindavo prie bėgių, daužydavo parduotuvių vitrinas, sprogdindavo pašto dėžes, nutraukdavo elektros linijas, trukdydavo susirinkimams ir net susprogdino bombą vieno ministro namuose.

Tokias kovos priemones propagavo grupės įkūrėja Emmeline Pankhurst (Emelin Pankherst).

Labiausiai šokiruojamą aktą įvykdė ir sufražisčių reikalo kankine tapo Emily Davison (Emili Deivison). Ji 1913 metais žuvo per Derbio lenktynes, puolusi po karaliaus žirgu.

Aktyvistė buvo įsitikinusi, kad „viena didelė tragedija ... padarys galą nepakenčiamam moterų kankinimui“, savo 1914 metų autobiografijoje „Mano istorija“ (My Own Story) rašė E. Pankhurst.

Bado streikai

Šimtai sufražisčių atsidūrė už grotų, bet ir ten jos tęsė protestus – atsisakydamos valgyti.

Daugelis buvo maitinamos per prievartą. Tokia šiurkšti praktika buvo nutraukta 1913 metais, priėmus įstatymą, pagal kurį pareigūnai galėjo paleisti bado streiką paskelbusias kalines, kai jos pernelyg nusilpdavo, ir iš naujo suimti, kai jos atsigaudavo.

E. Pankhurst buvo įkalinta ir paleista 11 kartų.

Pasak to meto kritikų, sufražisčių veiksmai pademonstravo, kad moterys yra emocingos ir neatsakingos, todėl negali turėti balsavimo teisės.

Kai kurie istorikai svarbesniu veiksniu siekiant balso teisės moterims laiko moterų vaidmenį per Pirmąjį pasaulinį karą.

Tačiau 1999 metais žurnalas „Time“ paskelbė E. Pankhurst vienu iš 100 svarbiausių XX amžiaus žmonių.

Ji „suformulavo moters idėją mūsų laikams; ji įstūmė visuomenę į naują modelį, iš kurio nebebuvo galima sugrįžti“, rašė žurnalas.

„Ši karinga kampanija buvo absoliučiai būtina“, – naujienų agentūrai AFP sakė Linkolno universiteto istorijos profesorė Krista Cowman (Krista Kauman).

„Iki tol 50 metų vyko taiki kampanija, (bet) iš tikrųjų nieko nebuvo pasiekta“, – pridūrė ji.

„Vyriški“ darbai

1914 metais prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui E. Pankhurst sustabdė savo kampaniją, kad paremtų vyriausybės pastangas karo metu.

Moterys ėmėsi svarbių darbų, daugeliui darbininkų vyrų išvykus į frontą. Jos dirbo laukuose, gamyklose ir kitur – tai buvo jų vaidmens visuomenėje revoliucija.

„Daugelis šių feminisčių tikėjosi, kad patriotiška parama ... po karo sustiprins moterų balsavimo teisės perspektyvas“, – knygoje „Karas ir lytis“ (War and Gender) rašė istorikas Joshua Goldsteinas (Džošua Goldsteinas).

Karui pasibaigus buvo leista žengti pirmuosius žingsnius lygių balsavimo teisių link.

„Tai buvo tikra pradžia“, – sakė K. Cowman, kuri patarinėjo 2015 metų filmo „Sufražistė“ (Suffragette) kūrėjams.

„3-iajame dešimtmetyje Britanijoje atsiranda aibė įstatymų dėl moterų gyvenimo pagerinimo, pavyzdžiui, skyrybų įstatymo reforma, lygios galimybės rinktis profesijas“, – sakė ji.

Pasaulyje

Nors sufražisčių kampanija sulaukė daug dėmesio, Britanija nebuvo pirmoji šalis, suteikusi moterims rinkimų teisę.

Pirmoji tai 1893 metais padarė Naujoji Zelandija. Jos pavyzdžiu 1902 metais pasekė Australija, 1906 metais – Suomija, 1913 metais – Norvegija.

Per laikotarpį tarp abiejų pasaulinių karų pradžių teisę balsuoti moterys įgijo dvidešimt keliose valstybėse, įskaitant Sovietų Sąjungą (1917 metais), Vokietiją (1918), Jungtines Valstijas (1920), Braziliją ir Tailandą (1934 metais).

Tačiau kitos šalys atsiliko; tarp jų yra Prancūzija, kurios sufražistės, paveiktos bričių, bet atsisakiusios karingos kampanijos, teisę balsuoti išsikovojo 1944-aisiais.

Šveicarijoje taip buvo padaryta tik 1971 metais. Moterų, kaip ir vyrų, teisės balsuoti tebėra ribojamos Persijos įlankos regiono arabų valstybėse, tokiose kaip Saudo Arabija ir Jungtiniai Arabų Emyratai.