Konstantinas beveik visą savo gyvenimą praleido Kazachstane. Į Ukrainą atvyko tik 2019-aisiais, kai gimtinėje jį pradėjo persekioti Nazarbajevo diktatūrinis režimas ir apsistojo Bučoje.
Kai prasidėjo karas, Konstantinas skubiai paskambino pažįstamai valdininkei. Ji paklausė, ar Konstantinas galėtų iš miesto išvežti Ukrainos žvalgybininko šeimą – nėščią žmoną ir tris vaikus. Bučos angelas iškart pradėjo savo pirmąją misiją. Konstantino pase įrašyta, kad jis – Kazachstano pilietis, todėl pro okupantų užtvaras jis buvo praleistas. Netrukus jo automobilyje jau sėdėjo išsigandusi Ukrainos žvalgybininko šeima.
Liepiau jiems išmesti pasus ir visuose blokpostuose, iki kol susitiks su savo tikru tėvu, vaikams mane vadinti tėčiu.
„Liepiau jiems išmesti pasus ir visuose blokpostuose, iki kol susitiks su savo tikru tėvu, vaikams mane vadinti tėčiu. Aš labai bijojau, kad vaikai pradės kalbėti ukrainietiškai ir, jei rusai išgirs, tai supras, kad mes ne kazachstaniečiai, bet Dievas mums padėjo, postus pravažiavome sėkmingai ir juos pristačiau sėkmingai“, – pasakojo Konstantinas.
Išgelbėtų žmonių akys Konstantiną paskatino tęsti. K. Gudauskas pradėjo glaudžiai bendradarbiauti su Ukrainos žvalgyba. Kariškiai padėdavo jam sudėlioti maršrutus, ruošė, kaip bendrauti su okupantais, o taksi parką Kyjive turėjęs bičiulis pasiūlė naudotis jo automobiliais. Sykį į Konstantino automobilį atskriejo minosvaidžio sviedinys. Laimė, kad tuo metu mašinoje nebuvo keleivių. Konstantinas puikiai suprato, kad jo misija gelbėti Ukrainos žmones labai pavojinga. Todėl buvo susitaikęs su mintimi, kad viena iš kelionių taps paskutine.
Konstantinas Gudauskas./ LNK nuotr.
Sprogimai, grasinimai, akistatos su sužvėrėjusiais okupantais Konstantino neišgąsdino. Jis dirbo toliau. Bučos angelas iš pragaro žemėje sugebėjo ištraukti ir vieną žinomiausių Ukrainos kompozitorių, 81-erių Igorį Pokliadą su žmona.
Okupacijos pradžioje Rusijos pradžioje dar atvirai nežudė Bučos civilių. Bet po kiek laiko okupantai pradėjo elgtis nesuvokiamai žiauriai.
„Kai važiuodavau per Bučą, be rusų karinės technikos ten daugiau nieko nebuvo, o žmones žudydavo tiesiog gatvėje. Neįmanoma priprasti prie to, kai atvažiuoji pasiimti šeimos, o tame name jau visi išžudyti. Nužudytos moterys, vaikai, senukai. Kaip galima prie to priprasti? Kai matai septynerių metų vaiką su šautine žaizda galvoje... Aš vakarais tiesiog krisdavau ant kelių ir klausdavau – viešpatie, už ką?!“ – kalbėjo Konstantinas.
Konstantinas labai gerai atsimena okupantų akis, veidus. Prieš jį, su automatais rankose, stovėjo žvėrys. Daugiausiai – net 179 žmones – Konstantinas išgelbėjo iš kurortinio miestelio Vorzelio, esančio per tris kilometrus nuo Bučos. Ukrainiečiams išlaisvinus regioną, Vorzelio seniūnas pasiūlė vieną iš gatvių pavadinti Gudausko pavarde. Tačiau Konstantinas nesutiko, nes jis esą rizikavo ir gelbėjo ne dėl garbės. Tokias stiprias žmogiškas vertybes Konstantinui išugdė tėtis lietuvis.
LNK nuotr.
Lietuvoje Konstantinas turi giminių. Jo dėdė Rimas Kuršėnuose yra apgyvendinęs septynis ukrainiečius, o Kazachstane likusi giminė aklai tiki Kremliumi. Dar prieš tėčio mirtį Konstantinas pažadėjo, kad grįš gyventi į Lietuvą. Pažadą jis ištesės, bet tik po Ukrainos pergalės. Tiesa, nors vis dar gyvena Ukrainoje, Konstantinas į namus Bučoje nebegrįžo. Tą miestelį supa per daug košmarų.
Ukrainos kino teatruose ir „Netflix“ platformoje jau neužilgo pasirodys vaidybinis filmas „Buča“. Jis paremtas Konstantino žygdarbiais, atliktais okupacijos metu.
Visa jautri istorija apie Bučos angelu vadinamą lietuvių kilmės didvyrį – pirmadienio vakarą, 19.30 val. laidoje KK2 per LNK.
