– Rumunijoje daugybė žmonių, išgirdę apie vyriausybės priimtą nepaprastąjį dekretą, kuriuo dekriminalizuojami pareigūnų nusižengimai, jei jų padaryta finansinė žala mažesnė nei 45 tūkst. eurų, išėjo į gatves. Kas iš tiesų vyksta Rumunijoje ir kas nuramintų protestuotojus?

– Sausio 30-osios naktį buvo priimtas nepaprastasis dekretas, kuris įsigalioja iškart po priėmimo, kai tik būna išspausdinamas tam skirtame laikraštyje. Po to jis aptariamas parlamente, tačiau net jei tuomet yra atmetamas, kurį laiką veikia, mat kriminaliniame kodekse dekretas turėjo būti įrašytas per 10 dienų – vasario 9 dieną. Žinant, kas tame dekrete rašoma, kyla klausimas, kodėl tai reikėjo daryti taip greitai. Kai žmonės suprato, ką valdžia padarė, iškart išėjo į gatves.

Kilus didžiuliam triukšmui, vasario 5 dieną pirmasis nepaprastasis dekretas nr. 13 buvo iš dalies atšauktas kitu nepaprastuoju dekretu nr. 14. Abu šie aktai laukia eilės būti svarstomi parlamente. Kad protestuotojai būtų patenkinti, pirmasis dekretas turi būti atmestas, o antrasis, kuris atšaukia pirmąjį, – priimtas su tam tikrais pakeitimais. Žmonės protestuos tol, kol pamatys šiuos pasikeitimus.

– Valdžia taip pat nori paleisti nusikaltėlius, kuriems teismo už nesmurtinius nusikaltimus skirta bausmė mažesnė nei 5 metai. Tad kalbama, kad dekretu visų pirma gelbėjami kalėjime esantys politikai, kurie prieš porą metų buvo nuteisti dėl kaltinimų korupcija. Ar tai tiesa?

– Ne visai. Prieš dvejus metus dėl referendumo rezultatų klastojimo, bausmę atidedant, buvo nuteistas valdančiosios socialdemokratų partijos lyderis Liviu Dragnea. Tai užkirto jam kelią tapti ministru pirmininku.

Dabar jis dar kaltinamas piktnaudžiavimu valdžia ir kyšio ėmimu. Jei jis bus nuteistas, tuomet jis turės praleisti kalėjime tuos dvejus metus ir dar tiek, kiek nuspręs teismas. Visiems rumunams aišku, kad keičiant kodeksą visų pirma gelbėjamas būtent jis.

Tačiau taip, tai taip pat daroma ir dėl kitų politikų. Yra daugybė žmonių – Senato prezidentas, parlamentarų, žiniasklaidos savininkų, kuriems įstatymas padėtų.

– Nesiliaujant protestams jau atsistatydino teisingumo ministras. Ar tai tiesiog buvo valdžios paaukotas žmogus protestams sumažinti?

– Protestuojantys žmonės nori visos vyriausybės atsistatydinimo – jie yra prieš vyriausybę. Pirmasis po keleto dienų, kai buvo priimtas aktas, atsistatydino už prekybą atsakingas ministras Florinas Jianu, nes, kaip rašė socialiniame tinkle „Facebook“, jam gėda už vyriausybės veiksmus tą naktį.

Tuomet atsistatydino ir teisingumo ministras Florinas Iordache, tačiau tai nebuvo svarbus politikas – jam tai liepė padaryti jo partijos vadovas. Be to, jis vis dar yra parlamente ir balsuos dėl to paties nepaprastojo įsako. Protestuotojai nori, kad jis atsisakytų ir parlamentaro mandato.

Nors ir nori protestus sumažinti, bet pati valdžia pila žibalo į ugnį. Valdančioji partija teigia, kad protestuotojai yra manipuliuojami užsienio žvalgybų agentų. Buvo net norima tirti žurnalistų darbą, kurie socialiniuose tinkluose skatino žmones eiti į gatves. Kalbama panašiai kaip ir 1989 metais, kai buvo nuverstas diktatorius Nicolae Ceausescu. Nagi, tai seni laikai, kurie nenorime, kad grįžtų!

Todėl protestai ir nesiliauja – visoje šalyje, kai įsakas buvo išleistas, protestavo 600 tūkst. žmonių. Protestams netrukdo net šaltis – praėjusį savaitgalį Bukarešte, kai temperatūra nukrito iki 10–12 laipsnių šalčio, dar protestavo apie 60 tūkst. žmonių.

– Tad kokios jų galimybės sugriauti vyriausybę? Ar yra kokia politinė jėga, kuri ją galėtų pakeisti?

– Nors socialdemokratų populiarumas per šias tris savaites krito 15 procentų, niekas neprivers vyriausybės atsistatydinti.

Socialdemokratai kartu su liberalia save vadinančia ALDE partija, kuri yra ne kas kitas, kaip tik organizuota nusikaltėlių grupuotė, neturinti nieko bendro su liberaliomis vertybėmis, turi daugumą parlamente ir gali formuoti kitą vyriausybę. Beje, šios dvi partijos nuo 2007 metų pridarė daugybę dalykų, kurie trukdė kovai su korupcija.

Tikrosios liberalios partijos yra opozicijoje, jos galėtų suformuoti naują vyriausybę nebent tada, jei parlamentas nubalsuotų dėl kitos vyriausybės neskyrimo – tuomet galėtų būti skelbiami pirmalaikiai rinkimai.

Tačiau taip nebus – sunku įsivaizduoti, kad valdantieji leistų tam įvykti. Jie nenori pirmalaikių rinkimų – jie nori likti valdžioje, nes daug žmonių kandidatuoja į parlamentą būtent dėl neliečiamybės.

– Vienąkart socialdemokratai atsistatydino – po 2015 metų spalio pabaigoje viename Bukarešto naktiniame klube įvykusio gaisro. Po to, kol buvo surengti kiti rinkimai, vienerius metus valstybei vadovavo technokratų vyriausybė. Kaip buvo vertinama tokia vyriausybė?

– Jie parodė kitokį būdą, kaip galima valdyti – tai buvo itin skaidri, visuomet aiškinanti viską, ką ji daro, vyriausybė. Tai buvo gera vyriausybė.

Problema ta, kad per šiuos vienerius metus socialdemokratai buvo opozicijoje ir kasdien nepagrįstai kritikuodavo vyriausybę. Jie taip pat prižadėjo gerokai pakelti atlyginimus ir pensijas, nors biudžete pinigų tam nebuvo – jie užsiėmė populistine veikla. Žmonės užmiršo jų darbus, patikėjo pažadais ir todėl per šiuos rinkimus jie vėl laimėjo. Jei pirmalaikiai rinkimai būtų surengti iškart po tragiškų įvykių Bukarešte, jie nebūtų laimėję – buvo atskleista ir daugybė kitų blogų dalykų.

Mano nuomone, jie turėjo išlikti valdžioje iki šių rinkimų, kad būtų atskaitingi už savo veiksmus, o ne sėdėtų opozicijoje, skleisdami melą apie vyriausybę, prokurorus, žadėdami pinigus.

Beje, jie laimėjo tik su mažesniu nei 40 procentų aktyvumu rinkimuose, kas yra didžiulė problema. Ir žmonės kalba apie tai protestuose, nes tuomet jie liko namuose.

– Kalbant apie korupciją Rumunijoje, nemažai prisidėjote prie jos sumažinimo 2004–2007 metais, kai buvote Rumunijos teisingumo ministre. Kaip pasikeitė padėtis šalyje nuo tada?

– Galbūt kai kurie žmonės tapo mažiau korumpuoti, galbūt tam įtaką daro baimė. Svarbiausia, kad korupcijos atvejai tiriami ir už juos baudžiama, nesvarbu, koks tai žmogus, kokio dydžio suma paimta. Pavyzdžiui, 2015 metais buvo nubaustas finansų ministras.

Kovojant su korupcija reikia pradėti nuo žuvies galvos – nuo to, kas yra didelio masto korupcija.

Mano nuomone, korupcija yra visų pokomunistinių šalių problema. Skirtumas tik tas, kad daug kur apie tai nekalbama, o Rumunijoje yra daugybė bylų, apie kurias nuolat girdime. Jei apie tai negirdite, nereiškia, kad to nėra.

– Nepaisant sėkmingų reformų, buvote priversta trauktis iš ministrų kabineto, dėl ko savo žodį tarė ir ES. Iš kur šis pasipriešinimas reformoms?

– Tapus ES nare, labai greitai buvo suorganizuota apkalta dėl to, kad, anot apkaltos autorių, per tuos trejus metus nedariau savo darbo, nors užsienio žiniasklaida ir ES teigė priešingai. Tai buvo pirma parlamento apkalta, nukreipta prieš ministrą, tačiau aš nenorėjau atsistatydinti, kad paklausčiau parlamentarų – „kiek iš jūsų, balsavusiųjų, yra teisiami ar tiriama jūsų veikla“.

Aš buvau svarbiu metu, padariau savo darbą gerai, o dabar reikia jį apginti.

Buvęs ministras pirmininkas Clinas Popescu-Tariceanu, kurio veikla taip pat tiriama, sakė  – „Monica, galvojau, kad tu palaikysi opoziciją“. Sakiau – „ne, mes nepalaikome nieko, tik paliekame prokurorus nepriklausomus“. Galbūt pirma bus tiriama kelių politikų veikla iš vienos partijos, [vėliau] kelių – jau iš kitos, tačiau galiausiai įsivyraus balansas, nes visos partijos yra korumpuotos. Aš buvau stipri ir nepasidaviau, o jie labai nervinosi supratę, kad tai nukreipta prieš juos.

– Vienas svarbiausių jūsų darbų – 2005 metais įsteigtas Nacionalinis antikorupcijos direktoratas (National Anticorruption Directorate (DNA) – angl.), kuris tyrė ne vieną valdžios žmonių korupcijos bylą. Koks jo vaidmuo kovojant su šia problema? Ar jį galima vadinti patikimu saugikliu?

– Jis buvo įsteigtas su tikslu kovoti prieš didelio masto korupciją – prieš korumpuotus politikus ir prieš itin dideles pinigų sumas. Taip pat jis tiria pinigų plovimo, mokesčių slėpimo ir piktnaudžiavimo valdžia atvejus. Tai labai sėkminga institucija, nes yra nepriklausoma.

Nepriklausomumas yra labai svarbus. Kuomet buvau teisingumo ministre, nepriklausiau jokiai partijai, kas daugumai buvo siurprizas. Tuometinis prezidentas manė, kad ministru turėtų tapti nepartinis asmuo. Tai buvo gera idėja, nes neturėjau jokių paslėptų ryšių. Niekas man negalėjo pasakyti – jei padariau tau paslaugą, padaryk ją ir man, ar panašiai.

Kuriant DNA, interviu su kandidatais buvo daromi dalyvaujant psichologams, kurie stebėjo kandidatų kūno kalbą. Tik taip galima pasakyti, ar žmogus yra stiprus, nuoširdus ir t.t. Pasibaigus visiems interviu, šios institucijos vadovu paskyriau žmogų, apie kurį psichologai kalbėjo kaip apie labiausiai nepriklausomą. Be to, jis nėra žmogus, kuris linkęs socializuotis. Jis pasirinko tokius žmones, kaip jis, ir viskas vyko labai gerai. Panašiai viskas vyksta ir su dabartine DNA vadove, kuri puolama kasdien ir vyriausybės, ir žiniasklaidos.

Nors labai sunku tikėtis, kad valdžia nubalsuotų prieš save, tačiau kalbant apie DNA, ji jiems atrodė kaip dar viena institucija, dar vienas aktas. Kai jie suprato, kas įvyko, buvo jau per vėlu. Svarbu, kad tai buvo daroma stojimo į Europos Sąjungą metu, nes ji turėjo svarų savo balsą. Pirmoji byla buvo iškelta dar 2005 metais prieš vyriausybės, kurioje tuo metu pati buvau, viceministrą. Žmonės parlamente klausė – kas čia vyksta, kodėl tu esi prieš žmones, kurie yra tavo kolegos.

– Nepaisant DNA sėkmės, kokia galimybė jam išlikti, turint omenyje dabartinius įvykius?

– Vyriausybė turi teisę atšaukti šią tarnybą, kam jie ir ruošėsi – jie turėjo intenciją sujungti organizaciją su kita ir taip atsikratyti vadovo. Tačiau žmonėms išėjus į gatves, vyriausybė nusprendė taip nebesielgti.

– Kaip manote, kokie įvykiai Rumunijos laukia toliau?

– Manau, kad šią ar kitą savaitę parlamentas išspręs dekreto klausimą, tačiau, nors tai ir bus padaryta, žmonės nebepasitiki šia vyriausybe. Jie turi tam pagrindo. Nemanau, kad ši vyriausybė baigs tokius savo darbus – jie bandys priimti dar ne vieną sau palankų įstatymą.

Valdžia bando keisti įstatymus į sau parankius, pakeisti neparankius žmones, kurie valdo svarbias institucijas.