Manoma, kad šios eitynės yra didžiausios Čilėje nuo perėjimo prie demokratijos 1990 metais.

Vėliavomis nešini demonstrantai dainavo populiarias pasipriešinimo dainas iš Augusto Pinocheto diktatūros laikų (1973-1990 m.). Čilė įprastai laikoma viena stabiliausių šalių Lotynų Amerikoje, bet pastarąją savaitę šalį krečia smurtiniai protestai dėl ekonominės nelygybės, socialinių problemų ir didėjančios atskirties tarp turtingų ir vargšų.

Čilę apėmusių neramumų metu buvo niokojamos metro stotys, padegami ir plėšiami prekybos centrai, niokojami šviesoforai ir autobusų stotelės. Šalies institucijos dislokavo sostinėje apie 20 tūkst. policijos pareigūnų ir karių, kurie, siekdami išvaikyti protestuotojus, naudojo ašarines dujas ir vandens patrankas.

Penktadienį surengtos eitynės iš esmės buvo taikios. Santjago gubernatorė Karla Rubilar pavadino šią dieną istorine, džiaugdamasi „taikiomis beveik milijono žmonių, svajojančių apie naują Čilę, eitynėmis“. Protestai taip pat vyko kituose šalies miestuose, tarp kurių Valparaisas, Punta Arenasas ir Vinja del Maras.

Protestus Čilėje paskatino nedidelis metro bilietų kainų šuolis. Nors S. Pinera atšaukė metro bilietų kainų didinimą, demonstrantai taip pat skundėsi nelygybe, mažais atlyginimais ir pensijomis, nepakankamomis galimybėmis mokytis ir korupcija.

Šią savaitę prezidento S. Pineros pristatytos reformos nenuramino protestuotojų, nepatenkintų dėl šalyje vis augančios socialinės ir ekonominės nelygybės. Protestuotojai atmetė reformas kaip nepakankamas ir reikalavo patraukti iš gatvių karius.

Per savaitę trunkančius protestus Čilėje žuvo mažiausiai 19 žmonių. Atsakomybė už penkių žmonių mirtis priskiriama Čilės saugumo pajėgoms. Vyriausybei teko skelbti nepaprastąją padėtį ir įvesti komendanto valandą, maištininkams padeginėjant metro stotis ir niokojant kitą turtą. Neramumų metu sužeista šimtai žmonių ir daugiau kaip 7 000 – sulaikyti.