Kalnų Karabacho aidai

Ne taip seniai sudarytas paliaubų susitarimas tarp Armėnijos ir Azerbaidžano stabilizavo padėtį Kalnų Karabache, tačiau Jerevane aistros dėl praradimų vis dar nerimsta. Dr. G.Jasutis iš arti matė Kaukazo realybę – pasak jo, šis regionas iš tiesų yra paveiktas konfliktų, o žmogaus teisių pažeidimai kaip šmėkla persekioja vietinius kalniečius tiek konfliktų metu, tiek ir jiems pasibaigus.

Nors pernai įsiplieskę įnirtingi mūšiai tarp Armėnijos ir Azerbaidžano nurimo, skelbiami duomenys apie žmogaus teisių pažeidimus ir tarptautinės humanitarinės teisės normų ignoravimą atskleidžia tamsiąją konflikto pusę. Kalbėdamas apie ją, dr. G.Jasutis išskiria atakas prieš civilius gyventojus.

"Amnesty International" duomenimis, Armėnijos pajėgos įvykdė aštuonias atakas Azerbaidžano kaimuose ir miestuose, kurių metu žuvo 72 civiliai. Azerbaidžano pajėgos surengė devynias atakas Armėnijos kontroliuojamoje teritorijoje, kurios nusinešė vienuolikos civilių gyvybes. Sunku suvokti žiaurumus ir nekontroliuojamą elgesį konflikto šalių, kurios vykdė nusikaltimus, sietinus su karo belaisviais", – sako žmogaus teisių ekspertas.

Galima sutikti, kad karo veiksmai, žūtys, niokojami pastatai daro įtaką žmogaus elgesiui ir psichologijai. Tačiau pateisinti sąmoningą ir beprasmį kraujo liejimą, kurio pavyzdžių ir įrodymų tiek iš Armėnijos, tiek iš Azebaidžano pusės labai demonstratyvių vaizdo įrašų pavidalu – apstu, vargiai įmanoma.

"Galima rasti nemažai atvejų, sietinų su nederamu karo belaisvių elgesiu. Armėnų karo belaisviai yra spardomi, mušami, verčiami bučiuoti Azerbaidžano vėliava ir viešai paskelbti, kad Kalnų Karabachas priklauso Azerbaidžanui. Ir jeigu dar galima pateisinti atakas prieš civilius gyventojus arba bandyti surasti pateisinamų priežasčių, tai žudymai ir karo belaisvių niekinimas signalizuoja apie labai rimtas saugumo struktūrų problemas", – pabrėžia dr. G.Jasutis.

Čečėnijos realybė

Karas Kalnų Karabache nėra išimtis – pakanka pažvelgti į kaimyninę Čečėniją, kuri išsiskiria gera infrastruktūra, tvarka, gerais keliais ir nuostabiais žmonėmis. Tačiau dviejų karų padariniai ir kova prieš terorizmą buvo lydima žmogaus teisių pažeidimų.

"1991 m. Čečėnijoje buvo paskelbta nepriklausomybė. 1994 m. Džocharo Dudajevo iniciatyva Čečėnijos Respublika buvo pavadinta Ičkerijos čečėnų respublika, kurios gyventojai įveikė gausias Rusijos pajėgas. Neilgai trukęs nepriklausomybės periodas buvo sudėtingas. Vyko skilimas visuomenėje, buvę lauko karo vadai dalijosi įtakos zonomis, įstatymų leidyba buvo mažų mažiausiai keista. Pavyzdžiui, Baudžiamasis kodeksas buvo perimtas iš Sudano. Viešosios bausmės, ginklų prekyba atvirose vietose, žmonių grobimai kėlė pasipiktinimą tiek tarptautinėje bendruomenėje, tiek šalies viduje. Islamo radikalai taip pat prisidėjo prie destabilizacijos šalyje, kuri suteikė Rusijai papildomą galimybę pradėti karinius veiksmus prieš Ičkeriją", – primena dr. G.Jasutis.

Antrojo Čečėnijos karo metu, žuvus Aslanui Maschadovui, nacionalinė čečėnų kova transformavosi. "Dalis jų pasitraukė į emigraciją, dalis parėmė Achmatą Kadyrovą, kita dalis radikalizavosi. Kovą už šalies nepriklausomybę pakeitė Kaukazo Emyratas, kuris sieke sukurti radikaliu islamu grindžiamą valstybę Šiaurės Kaukaze. Jie nevengė teroristinių veiksmų. Nors šiuo metu Kaukazo Emyratas ir nustojo egzistuoti, A.Kadyrovui pavaldžios pajėgos griežtai kovojo su teroristinėmis apraiškomis ir opozicija. Nemažai atvejų, kai A.Kadyrovo pajėgos iškeldindavo iš namų kovotojų šeimų narius ir sudegindavo būstus. Dėl teisingumo, reikia paminėti, kad priešiškos pajėgos taip pat padegdavo namus, kuriuose jų žiniomis gyvendavo saugumo struktūrų atstovai", – apie Čečėnijos realybę pasakoja ekspertas.

Sakartvelo kova

Konfliktai Sakartvele su Pietų Osetija ir Abchazija praėjusio amžiaus dešimtajame dešimtmetyje ir 2008-aisiais, kada įsijungė ir Rusija, taip pat nepuošia Kaukazo istorijos. Po 2008-ųjų karo Pietų Osetija ir Abchazija paskelbė nepriklausomybę, kuria pripažino Rusija ir keletas satelitinių valstybių. Pasak dr. G.Jasučio, pagrindinės problemos žmogaus teisių lauke čia sietinos su priverstinai perkeltais asmenimis, kurių skaičiuojama iki 240 tūkst. Tai yra karo žiaurumus patyrę žmonės, labai dažnai morališkai ir fiziškai palaužti.

"Žinoma, dėl karo žiaurumų ir padarinių galima kaltinti Rusiją ir de facto Pietų Osetijos bei Abchazijos struktūras. Tačiau norėtųsi iškelti retorinį klausimą. Sakartvelo vyriausybė skiria finansinę paramą priverstinai perkeltiems asmenis, kuri yra 45 lariai arba 13 eurų per mėnesį. Jie dažnai apsistoja kolektyviniuose centruose arba buvusiose sanatorijose ir jų galimybės turėti bent šiek tiek padoresnes gyvenimo sąlygas yra menkos. Reikia pripažinti, kad Sakartvelo vyriausybė daro nemažai, norėdama pagerinti jų gyvenimo sąlygas, tačiau noriu paminėti dar viena atvejį, kuris sietinas su žurnalistais", – pasakoja žmogaus teisių ekspertas.

"Azerų žurnalistas Afganas Mukhtarli, kuris gana aštriai rašė apie prezidentą Ilhamą Alijevą, buvo pagrobtas vidury baltos dienos Tbilisio centre 2017 m. gegužės 27 d. Visų nuostabai, už poros dienų jis atsirado jau Sabailo apygardos teisme Baku ir buvo nuteistas. Kas tai padarė, kodėl ir kokios struktūros buvo įtrauktos? Visuomet galima ieškoti pasiteisinimų, bet kartais atvirumas ir sąžiningumas labai pagelbėtų", – tęsia dr. G.Jasutis.

Ekspertas mini ir rimtus žmogaus teisių pažeidimus teritorijose, kurių Tbilisis nekontroliuoja. Pietų Osetijoje ir Abchazijoje iš kartvelų atimama teisė mokytis gimtąja kalba, laisvai keliauti ir prekiauti, naudotis medicinos paslaugomis. Buvo keletas atvejų, kai de facto struktūrų atstovai nužudė civilius gyventojus ir išvengė atsakomybės.

Raktas – pilietinė visuomenė

Pasak dr. G.Jasučio, norint regione pažaboti visus šiuos žmogaus teisių pažeidimus, svarbu suprasti, kad tarptautinė bendrija negali būti pagrindinis veikėjas, kuris nuolat bado pirštu į Kaukazą ir primena apie įsipareigojimus žmogaus teisių srityje – nors, eksperto įsitikinimu, tai taip pat reikia daryti.

"Prioritetą teikčiau pačiai valstybių brandai. Juk visos valstybės pripažįsta žmogaus teises, jos yra prisijungusios prie pagrindinių tarptautinių žmogaus teisių dokumentų, puikiai adaptavusios savo nacionalinius teisės aktus. Vis dėlto Kaukazo kalnai apsvaigina ir įgyvendinimas įsipareigojimams tampa sporadinis ir miglotas", – supranta teisininkas.

Pilietinė visuomenė reikšmingai prisideda prie žmogaus teisių pažeidimo pažabojimų.

Kiekvienas valstybės tarnautojas taip pat turįs jausti asmeninę atsakomybę už žmogaus teisių įgyvendinimą. "Pilietinė visuomenė reikšmingai prisideda prie žmogaus teisių pažeidimo pažabojimų. Ir jeigu Azerbaidžane jų aktyvumas nėra toks aukštas, Sakartvelo nevyriausybinių organizacijų sektorius tampa rimta jėga. Pilietinė visuomenė stovėjo ir prie velvetinės revoliucijos ištakų Armėnijoje. Taip pat reikia pagalvoti apie žmogaus teises Pietų Osetijoje ir Abchazijoje. Labai paprasta politiškai deklaruoti apie okupaciją ir reikalauti, kad Rusija pasitrauktų iš šių teritorijų. Tačiau, praktiškai, reikia pabandyti kūrybiškai spręsti šias problemas", – siūlo ekspertas.

Kaip galimą pavyzdį dr. G.Jaustis mini Ženevoje veikiančią organizaciją "Appel de Geneve", kuri dirba su nevalstybinėmis ginkluotomis struktūromis, pavyzdžiui, sukilėliais. Šios struktūros derybų metu įsipareigoja nepažeidinėti tarptautinės humanitarinės teisės ir pasirašo atitinkamus dokumentus. Eksperto manymu, toks neutralus modelis tiktų ir plečiant kontaktus su de facto struktūromis, įpareigojant jas gerbti žmogaus teises.

Plati ir gili erdvė

Šiuo metu dr. G.Jaustis dėsto Šveicarijoje ir Prancūzijoje. Seniai girdima apie neva egzistuojančią Vakarų valstybių žmogaus teisių sampratos ir jų taikymo kai kuriose postsovietinėse šalyse bei teritorijose takoskyrą. Ekspertas sako, kad žmogaus teisių kontekste labai svarbi ir kultūrinė sąmonė.

"Postsovietinė erdvė yra plati ir gili. Gausybė etninių grupių, milžiniški lingvistiniai ir religiniai skirtumai, o kur dar 11 tūkst. km teritorija, nusidriekusi nuo Vladivostoko iki Kaliningrado ir sudaranti šeštadalį viso pasaulio. Šią teritoriją siaubė karai. Mongolai-totoriai, persai, Austrijos-Vengrijos ir Rusijos imperijos, lietuvių-lenkų bendra valstybė čia taip pat paliko savo pėdsakus. Sovietų okupacija, etniniai konfliktai po Sovietų Sąjungos griuvimo ir bendras kultūrinis kontekstas suformavo šiek tiek kitokį požiūrį į žmogaus teises", – aiškina jis.

"Žinoma, galime deklaruoti apie žmogaus teisių universalumą, tačiau aš visada linkęs jas įvilkti į kontekstą ir vietovę. Kalnuotoje Čečėnijoje egzistuojantis kraujo kerštas yra socialinių santykių reguliavimo priemonė. Ar tai gali būti pateisinama žmogaus teisių šviesoje? Žinoma, kad ne. Ar tai pateisinama kultūroje? Taip", – platesnį žvilgsnį į kultūrinius skirtumus skatina dr. G.Jasutis.

Imperatyvas: anot dr. G.Jasučio, tarptautinė bendrija negali būti aukle, Kaukazo regiono valstybėms primenančia apie žmogaus teises, – šalys privalo subręsti.

Kitame pasaulyje

2005–2006 m. pašnekovas dirbo gerokai toliau už postsovietinės erdvės ribų – Indonezijos Ačėjos provincijoje. Tada tarp Ačėjos sukilėlių ir Indonezijos vyriausybės jau 30 metų vyko konfliktas. ES pastangomis galiausiai buvo pasiektas susitarimas: sukilėliai įsipareigojo nusiginkluoti, o vyriausybė – suteikti Ačėjai autonomijos teises, atleisti sukilėlius nuo teisinės atsakomybės, paleisti politinius kalinius ir išvesti iš provincijos dalį karinių pajėgų.

Čia dr. G.Jasučiui teko išvysti kitokio lygio žmogaus teisių problemas. Pasak jo, tokių rimtų pažeidimų kaip Indonezijoje šiomis dienomis veikiausiai nebeįsivaizduojame: ten neegzistavo jokia teisinė pagalba.

Vienas sutiktas vyriškis be teismo nuosprendžio praleido kalėjime trejus metus. Paklausiau, ar kas nors jį gynė, ar aiškinosi priežastis. Vyras net nesuprato mano klausimo.

"Pavyzdžiui, vienas sutiktas vyriškis be teismo nuosprendžio praleido kalėjime trejus metus. Paklausiau, ar kas nors jį gynė, ar aiškinosi priežastis. Vyras net nesuprato mano klausimo. Kitas žmogus septynerius metus vergavo policijos būstinėje – ten gyveno ir dirbo be jokio atlygio. Tačiau kaip pakeisti įsigalėjusią tvarką, kaip atkurti bent minimalų valstybės institucijų ir žmonių ryšį? Iškart po konflikto žmonės jomis netiki. Normalu – argi kreiptumėtės į tuos, kurie ką tik grobė jūsų žemes, turtą, o sūnus ir vyrus vertė kariauti? Jie nieko nežino apie savo teises ir nesitiki jų apginti", – pasakoja dr. G.Jasutis.

"Vėliau pradeda pasitikėti tarptautinėmis organizacijomis. Pavyzdžiui, Indonezijoje policininkas be jokio pagrindo iš vietos gyventojo atėmė vairuotojo pažymėjimą. Žmogus atėjo pas mus. Ką mes padarėme? Tiesiog nuvykome pas pareigūną ir paklausėme, ar tiesa, kad jis atėmė vyriškio dokumentus. Policininkas net perbalo ir greitai juos grąžino. Taip žmonės supranta, kad turi į ką atsiremti, kad yra juos ginančiųjų. Tačiau vėliau gali kilti kita bėda – vietiniai pradeda pasitikėti tik tarptautinėmis organizacijomis, o vietinės institucijos praranda paskutinius pasitikėjimo likučius", – iš patirties žino žmogaus teisių ekspertas.

Šariato įstatymais

Apygardoje, kurioje anuomet dirbo dr. G.Jaustis, įsikūrė Šariato policija. Jų pajėgos nebuvo pavaldžios įprastinėms policijos pajėgoms, nebuvo atskaitomybės sąsajų. Šariato policijos funkcijas apibrėžė ne policijos įstatymas ar taisyklės, bet gubernatoriaus patvirtinti religiniai nurodymai (Quanun).

"Šariato policininkai turi atskirą parengimo programą, privalo atitikti nemažai reikalavimų, pavyzdžiui, būti lojalūs Indonezijos vyriausybei, išmokti bent 20 laiškų iš Korano, atitikti ūgio reikalavimus. Tai vienas iš įdomesnių reikalavimų, nes Indonezijos gyventojai yra labai žemo ūgio. Pareigūnai neturi valstybės tarnautojo statuso, tačiau jie finansuojami iš apygardos mero biudžeto. Su reguliariosiomis policijos pajėgomis vyksta bendradarbiavimas – bylą tiria kartu, jeigu tai susiję su kriminaliniais nusikaltimais, tačiau sprendimą priima atskirai", – pasakoja jis.

Pagrindiniai Šariato nusikaltimai yra susiję su tiesioginiu Korano nuostatų ir islamo tradicijų pažeidimu. Populiariausias nusikaltimas, prisimena dr. G.Jasutis, buvo netinkama apranga. "Bausmė už šį nusikaltimą taikoma moterims, kurios nenešioja galvos apdangalo. Moterys dažnai dėvi marškinėlius su trumpomis rankovėmis – Ačėjoje temperatūra svyruoja tarp 35 ir 40 °C, – jaunesnės merginos mielai renkasi džinsines kelnes, ir tai taip pat patenka į nusikaltimų sąrašą. Pavyzdžiui, vykstant į susitikimą su šariato policija, vertėja griežtai atsisakė lydėti misijos atstovus, nes mūvėjo džinsines kelnes", – stebina žmogaus teisių ekspertas.

Antras nusikaltimas yra alkoholio vartojimas – Ačėjoje draudžiama juo prekiauti ir jį vartoti. "Už prekybą alkoholiu galima bausmė siekia net iki ketverių metų kalėjimo. Šalia alkoholinių nusikaltimų – azartiniai lošimai, į juodąjį sąrašą patenka net ir domino. Pagrindinis nusikaltimas, keliantis daugiausia rūpesčių, – intymūs vyro ir moters santykiai. Ši veiklos sritis gana griežtai kontroliuojama", – aiškina dr. G.Jasutis.

Vyras ir moteris gali būti drauge tik viešoje ir atviroje vietoje. "Taigi jeigu susitinki su kolege jos namuose ir geri su ja arbatą, tokiame elgesyje įžiūrima nusikaltimo sudėtis – būsi nubaustas. Uždaroje patalpoje gali būti tik su savo žmona arba tos moters antroji pusė taip pat privalo dalyvauti", – detalizuoja jis.

Bausmės už šiuos nusikaltimus varijuoja ir dažniausiai susijusios su fiziniu žalojimu. Jeigu nusikaltimas yra nedidelis, pavyzdžiui, netinkama apranga, asmuo įspėjamas tris kartus, ketvirtą kartą nusikaltus byla perduodama į Šariato teismą ir jis priima sprendimą. Už azartinius lošimus tradiciškai siūloma dvylika kirčių rykšte. Už nesantuokinius vyro ir moters santykius galima užsitarnauti ir 60–80 kirčių.

Dabartiniai klausimai

Grįžtant prie Vakarų pasaulio problemų, dar visai neseniai ekspertai ir visuomenė ginčijosi: ar buvusio JAV prezidento Donaldo Trumpo socialinių tinklų paskyrų blokavimas yra cenzūros ir didžiųjų technologijų milžinių galybės 2021-aisiais pavyzdys, ar tai yra būtina liberaliojo demokratijos pasaulio kova prieš neapykantos kalbą ir kurstymą.

Kalbėdamas iš žmogaus teisių perspektyvos, dr. G.Jaustis siūlo pradėti nuo formalių dalykų. "Ir čia norėčiau atkreipti dėmesį į Europos žmogaus teisių apsaugos konvenciją. Kiekvienas turi teisę į saviraiškos laisvę, tačiau ši teisė nėra absoliuti, kitaip tariant, ji gali būti ribojama. Ši teisė apima laisvę turėti savo nuomonę, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas valdžios institucijų netrukdomam ir nepaisant valstybės sienų. Tačiau naudojimasis šiomis laisvėmis yra susijęs ir su pareigomis bei atsakomybe, todėl ji gali būti ribojama. Ribojimus nustato įstatymai ir jie demokratinėje visuomenėje yra būtini valstybės saugumo, teritorinio vientisumo ar visuomenės apsaugos tikslais, siekiant užkirsti kelią viešos tvarkos pažeidimams ar nusikaltimams, apsaugoti žmonių sveikatą ar moralę, taip pat kitų asmenų garbę ar teises, užkirsti kelią įslaptintai informacijai atskleisti arba užtikrinti teisminės valdžios autoritetą ir bešališkumą", – vardija žmogaus teisių ekspertas.

Jis teigia, kad D.Trumpo atveju reikėtų vertinti kiekvieną konkrečią jo žinutę ir įvertinti jos turinį, atsižvelgiant į kriterijus. "Pats kontekstas ir revoliuciniai veiksmai Kapitolijuje lyg ir sufleruoja, kad tam tikras ribojimas buvo reikalingas. Tačiau tai turi būti apibrėžta įstatymu. Mano nuomone, socialinių tinklų blokavimas buvo politinis signalas, kuris buvo siunčiamas D.Trumpui", – sako dr. G.Jasutis.

Kitas šiandien aktualus klausimas – ar su COVID-19 susiję visą pasaulį kaustantys ir masinius protestus kurstantys suvaržymai neriboja žmogaus teisių. Dr. G.Jasutis ir vėl grįžta prie Europos žmogaus teisių apsaugos konvencijos, kurioje teigiama, kad kilus karui ar esant kitokiai nepaprastai padėčiai, dėl kurių atsiranda grėsmė tautos gyvavimui, kiekviena Aukštoji susitariančioji šalis gali nukrypti nuo įsipareigojimų pagal šią Konvenciją.

"Tačiau tik tiek, kiek tai reikalinga dėl susidariusios padėties, ir jei tokios priemonės neprieštarauja kitiems įsipareigojimams pagal tarptautinę teisę. COVID-19 atveju vyriausybės gali riboti žmogaus teises", – atsako ekspertas.

"Visuomet galime rasti pavyzdžių, kada vyriausybės perspaudžia arba manipuliuoja, tačiau suvaržymai galimi ir pateisinami. Labai keista buvo matyti COVID-19 pandemijos metu Lietuvoje protestuojančius prieš policiją, lygiai taip pat buvo keista matyti masines "Black Lives Matter" demonstracijas Ženevoje, kurios iš vienos pusės buvo susirinkimų laisvės išraiška, bet iš kitos pusės kėlė papildomų sanitarinių problemų", – dviprasmių jausmų neslepia jis.

Problemų yra visur

Šiandien didžiausia pažanga žmogaus teisių raidoje sietina su naujomis technologijomis – tiek gerąja, tiek ir blogąja prasme, išskiria dr. G.Jasutis.

"Su moderniomis technologijomis galima fiksuoti žmogaus teisių pažeidimus, perduoti duomenis esamuoju laiku, tačiau reikia nepamiršti, kad ir konfliktai persikelia į elektroninę erdvę. Neapykanta, nusikaltimai, pažeidimai taip pat vyksta. Šiuo metu diskutuojama, kaip geriau užtikrinti moterų teises kibernetinėje erdvėje. Ar galėjome apie tai pagalvoti prieš 20 metų?" – klausia jis.

Kalbėdamas apie tai, kaip susiformavo šiandieninė žmogaus teisių bazė, ir ar visos šalys – net ir dažnai įvairiais pažeidimais kaltinamos Rusija ar Kinija – ją taiko ir vertina vienodai, G.Jasutis be didesnio žingsnio į istoriją primena Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos 1948 m. gruodžio 10 d. paskelbtą Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją.

Jos antrasis straipsnis skelbia, kad kiekvienas turi teisę naudotis visomis šioje Deklaracijoje paskelbtomis teisėmis ir laisvėmis be jokių skirtumų, pavyzdžiui, dėl rasės, odos spalvos, lyties, kalbos, religijos, politinių ar kitokių įsitikinimų, nacionalinės ar socialinės kilmės, turtinės, gimimo ar kitokios padėties. Be to, neturi būti daroma jokio skirtumo dėl šalies ar teritorijos, kuriai priklauso asmuo, politinio, teisinio ar tarptautinio statuso, nesvarbu, ar ji būtų nepriklausoma, globojama, nesavavaldi arba jos suverenitetas būtų kaip nors kitaip apribotas.

"Visos šalys šiai deklaracijai pritaria – tiek Rusija, tiek Kinija ar Jungtinės Valstijos. Tačiau jų įgyvendinimas ir žmogaus teisių apsaugos mechanizmai skiriasi nacionalinėse valstybėse. Problemų, sietinų su žmogaus teisėmis, yra visur. Neseniai matėme Aleksejaus Navalno sulaikymą Maskvoje ir susirėmimus tarp OMON bei A.Navalno palaikymo komandos, kurie siunčia signalą apie žmogaus teises Rusijoje. D.Trumpo nurodymai vykdyti teismų sprendimus dėl mirties bausmės ir pastaruoju mėnesių įvykiai Jungtinėse Valstijoje taip pat pademonstruoja, kad net ir brandžios demokratijos turi tobulėti šioje srityje", – sako dr. G.Jasutis.

Priversti – sudėtinga

Nors Rusija ir pritaria Visuotinei žmogaus teisių deklaracijai, demokratinį Vakarų pasaulį šokiravo šios šalies sprendimas sutrypti Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) sprendimą ir nuteisti Kremliaus kritiką Aleksejų Navalną. Tačiau dr. G.Jasučio toks posūkis nenustebino. "Rusija rado teisinę priežastį, dėl ko galėtų jį įkalinti, ir įkalino. Visi supranta, kad čia yra ir politiniai niuansai, garsusis A.Navalno filmas apie vadinamąjį V.Putino dvarą, matyt, irgi prisidėjo prie viso šito", – svarsto jis.

Rusija tampa palaida bala, jie elgiasi taip, kaip jie nori, o buvimas ET verčia ją bent šiek tiek prižiūrėti situaciją savo šalyje.

Teisininkas pripažįsta, kad klausimas, kaip realiai būtų galima priversti Rusiją gerbti žmogaus teises, yra iš tiesų sudėtingas. "Visų pirma, reikia atkreipti dėmesį į tai, kad Rusija priėmė sprendimą pakeisti savo Konstituciją. Su šiais pokyčiais nacionalinė Rusijos teisė išsaugo viršenybę prieš tarptautinę teisę. Jeigu jūs pasižiūrėsite interviu, pasiklausysite Rusijos atstovų atsakymų apie EŽTT sprendimą dėl A.Navalno, įspūdis bus toks: "Na taip, EŽTT priėmė sprendimą, mes juo nelabai patenkinti, bet yra nacionalinio teismo sprendimas ir prašome nesikišti į mūsų vidaus reikalus", – sako jis.

Idėja, kad Rusijos pašalinimas iš Europos Tarybos (ET) galėtų tapti savotiška paskata laikytis žmogaus teisių, dr. G.Jasučiui neatrodo realistiška. "Pašalinti iš ET – įmanoma, bet kokio rezultato mes siekiame? Per šią organizaciją vis tiek yra šioks toks priėjimas prie Rusijos žmogaus teisių reikalų, galimybė jas gerinti, galima siųsti savo misiją. Išmetus Rusiją iš šitos organizacijos, tarptautinė bendrija, mano galva, prarastų šią papildomą priemonę. Tokiu sprendimu Rusijos greičiausiai ir politiškai nepagąsdinsite – ji jau buvo kartą suspenduota, o tada organizacija netgi pradėjo graudžiai raudoti, kad trūksta Maksvos finansinio indėlio, dėl to teko net stabdyti kai kurias finansines programas. Rusija tampa palaida bala, jie elgiasi taip, kaip jie nori, o buvimas ET verčia ją bent šiek tiek prižiūrėti situaciją savo šalyje", – mano ekspertas.

"Amnesty International" neseniai pareiškė, kad A.Navalnui šios žmogaus teises ginančios organizacijos suteiktas sąžinės kalinio statusas – panaikinamas dėl ankstesnių opozicionieriaus pareiškimų. Dr. G.Jaustis neslepia nuostabos dėl tokio sprendimo.

"Tai yra ir ne laiku atliktas sprendimas, ir visiškai nereikalingas. Žiūrint iš žmogaus teisių pusės, vietoje to, kad būtų sustiprinta, paremta A.Navalno padėtis Rusijoje, savo sprendimu jie tarsi patvirtino, kad Rusijos vyriausybė iš esmės priėmė teisingą sprendimą", – sako pašnekovas.

"Tai – gerai žinoma, tarptautiškai pripažįstama organizacija, jos sprendimai yra gerbtini, tačiau toks sporadiškas sprendimas atimti sąžinės kalinio statusą ir pabandyti prisidengti tam tikrais biurokratiniais pareiškimais nekelia garbės organizacijai ir negelbėja A.Navalno, kuriam dabar jau teks kalėti, o jo ateitis nėra mums žinoma. Prisimename Michailo Chodorkovskio atvejį: viskas prasidėjo nuo mažesnio įkalinimo laiko, vėliau jis buvo pratęstas. Rusija yra nenuspėjama – visko gali būti. O "Amnesty International" statuso suteikimas verčia Rusiją bent atsakyti į tam tikras organizacijos ataskaitas, paklausimus", – įsitikinęs žmogaus teisių ekspertas.

Komentuodamas pirmąsias žinias, kad A.Navalnas esą perkeltas į Pokrovo pataisos namus, kuriuose sąlygos itin sudėtingos, dr. G.Jasutis pastebėjo, kad perspausti nederėtų. "Rusijoje kalėjimų sąlygos yra komplikuotos, bet Rusija nėra toks išskirtinis atvejis – galime pažiūrėti, kas vyksta Centrinėje Azijoje, Azerbaidžane, Sakartvele, ir mes pamatysime, kad yra kur tobulėti daugybei šalių. Nereikėtų minėti tik Rusijos", – sako jis.

"Rusija supranta, kad A.Navalno atvejis bus stebimas, prižiūrimas, vertinamas. Nemanau, kad bus nuolat pažeidinėjamos A.Navalno žmogaus teisės, ribojamos jo pasimatymo galimybės ar teisė į sveikatos priežiūrą, maistą. Yra galimybės tikrinti šiuos dalykus – tiek Valstybės Dūma, tiek federalinės struktūros, tiek pilietinės visuomenės organizacijos Rusijoje gali prisidėti prie žmogaus teisių priežiūros", – akcentuoja dr. G.Jasutis.