Piktuose komentaruose, kurie neabejotinai suerzins Turkijos prezidentą Recepą Tayyipą Erdoganą (Redžepą Tajipą Erdohaną), E. Macronas Turkijos elgesį pavadino iškalbingu savo prieštaringai vertinamo įsitikinimo, kad Aljansą yra ištikusi „smegenų mirtis“, pavyzdžiu.

Ankara Libijoje remia Jungtinių Tautų pripažįstamą Nacionalinės santarvės vyriausybę (NSV), kovojančią su šalies rytus kontroliuojančio Khalifos Haftaro (Chalifos Haftaro) pajėgomis.

Analitikai įtaria, kad Prancūzija remia Kh. Haftarą, kaip ir Egiptas, Rusija bei Jungtiniai Arabų Emyratai (JAE). Vis dėlto Paryžius tvirtina, kad Libijos konflikto atžvilgiu yra neutralus.

„Šiandien manau, kad Turkija žaidžia pavojingą žaidimą Libijoje ir pažeidžia visus įsipareigojimus, kuriuos prisiėmė Berlyno konferencijoje“ anksčiau šiais metais, sakė E. Macronas po Paryžiuje įvykusio susitikimo su Tuniso prezidentu Kaisu Saiedu (Kaisu Saidu).

Ankaros vaidmuo, pasak E. Macrono, kelia grėsmę Libijos, jos kaimynų, viso regiono ir, taip pat, Europos interesams.

E. Macrono komentarai pasirodė vienam provyriausybiniam turkų laikraščiui pranešus, kad Turkija areštavo keturis savo piliečius, įtariamus šnipinėjus konservatyvias ir religines grupes Prancūzijos naudai.

„Mes šiandien netoleruosime to vaidmens, kurį Turkija vaidina Libijoje“, – pridūrė E. Macronas.

Paryžiaus ir Kairo pozicijų šiuo klausimu supanašėjimą rodo ir E. Macrono pastaba, kad jis gali suprasti Egipto prezidento Abdel Fattaho al Sisi (Abdel Fataho Sisio), perspėjusio, kad Turkijos remiamų pajėgų laimėjimai gali išprovokuoti Egipto intervenciją, „teisėtą susirūpinimą“.

„Nenoriu po šešių mėnesių arba po metų ar dvejų pamatyti, kad Libija atsidūrė tokioje situacijoje, kokioje šiandien yra Sirija“, – sakė E. Macronas.

Auganti įtampa

Nuo ilgamečio šalies diktatoriaus Muamaro Kadhafi (Muamaro Kadafio) nuvertimo ir nužudymo per Vakarų remtą sukilimą 2011 metais Libiją drasko smurtas, įtraukęs genčių sukarintas grupes, džihadistus ir samdinius.

Naftos turtinga šalis yra padalyta tarp konkuruojančių administracijų rytuose ir vakaruose, o pastaruoju metu į Libijos konfliktą vis labiau įsitraukia užsienis.

Kh. Haftaras, buvęs M. Kadhafi armijos vadas, praėjusiais metais pradėjo puolimą sostinei Tripoliui užimti.

Pastaruosius metus įtampa tarp E. Macrono ir R. T. Erdogano augo, ypač Prancūzijos lyderiui pareiškus, kad NATO nesureagavimas į vienašališką Turkijos operaciją Sirijos šiaurėje rodo Aljansą patiriant „smegenų mirtį“.

Įtampa tarp Ankaros ir Paryžiaus dar labiau padidėjo praėjusią savaitę, kai Prancūzija pasmerkė „nepaprastai agresyvius“ turkų laivų veiksmus per incidentą su vienu Prancūzijos karo laivu, dalyvaujančiu NATO misijoje Viduržemio jūroje. Ankara savo ruožtu teigė, kad Paryžiaus kaltinimai „neturi pagrindo“.

E. Macronas incidentą pavadino įrodymu, kad jis ne veltui susirūpino dėl NATO.

„Primenu jums praeitų metų pabaigoje [išsakytus] savo pareiškimus apie NATO smegenų mirtį. Manau, kad vienas geriausių pavyzdžių... – kai turime dvi [konfrontuojančias] NATO nares“, – sakė jis.

Turkijos prezidentūros atstovas Ibrahimas Kalinas šeštadienį apkaltino Prancūziją „remiant neteisėtą karo vadą ir keliant pavojų NATO saugumui“.

Turkija siuntė Sirijos kovotojus, karinius patarėjus ir dronus į pagalbą NSV, ir tai pakeitė konflikto eigą: Kh. Haftaro pajėgos patyrė virtinę pralaimėjimų.

E. Macronas sakė, kad jis ir K. Saiedas ragina kariaujančiąsias šalis sudėti ginklus ir gerbti savo įsipareigojimus JT atnaujinti taikos derybas, siekiant „visų saugumo, Libijos institucijų susivienijimo ir atstatymo visų libiečių labui“.

„Tai sunkus kelias, reikalaujantis iš visų demonstruoti atsakomybės įrodymus, sustabdyti užsienio kišimąsi ir vienašališkus veiksmus tų, kas skelbia  laimėjęs naujas pozicijas kare“, – sakė Prancūzijos prezidentas.