Jo tvirtinimu, V. Putino valdžios pagrindas – klientelinė ekonominė sistema, kurią jis kruopščiai kūrė daugiau kaip pusantro dešimtmečio, – tapo pagrindine grėsme jo politiniam išlikimui.

Priežastis paprasta – V. Putino sukurtoje valstybinio oligarchinio kapitalizmo sistemoje nėra patikimos nuosavybės teisių apsaugos, todėl aukšti Rusijos pareigūnai ir oligarchai savo pinigus saugo užsienyje, daugiausiai Vakarų valstybių, kurias V. Putinas koneveikia, jurisdikcijoje.

Padedamas kruopščiai atrinktų lojalistų, V. Putinas suformavo tris valdžios lygmenis – valstybės valdžią, valstybines korporacijas ir lojalias „privačias“ bendroves. Procesas prasidėjo, kai 1998–1999 m. V. Putinas ėjo Federalinės saugumo tarnybos vadovo pareigas ir kontroliavo slaptosios policijos veiklą.

Tačiau svarbiausi žingsniai sutelkiant valdžią autoritarinio vadovo rankose buvo žengti per pirmąją V. Putino prezidento kadenciją 2000–2004 m. Iš pradžių 2000 m. vasarą V. Putinas perėmė pagrindinių Rusijos televizijos kanalų kontrolę. Po to jis sukūrė „valdžios vertikalę“ valstybės ir regionų administravimo sistemoje, taip pat įvedė „įstatymo diktatūrą“ teismų sistemoje. Per 2003 m. parlamento rinkimus V. Putinas užsitikrino tvirtą Valstybės Dūmos (žemųjų rūmų) ir Federacijos Tarybos (aukštųjų rūmų) kontrolę. Į pačioje valstybinės valdžios viršūnėje esančią Saugumo Tarybą jis paskyrė tris FST generolus: Sergejų Ivanovą, Nikolajų Patruševą ir Aleksandrą Bortnikovą.

Rusijos valstybė yra labai vertinga, tačiau kartu ir labai pažeidžiama konstrukcija, nes jos griuvimą gali lemti bet kas – nuo kovos su korupcija iki pastangų atstatydinti kleptokratus.

Siekdamas sustiprinti antrąjį savo valdžios lygmenį, V. Putinas vieną po kitos perėmė valstybinių korporacijų kontrolę, pradėdamas nuo koncerno „Gazprom“, į kurio vadovybę 2001 m. gegužę paskyrė sau lojalius asmenis, rašo A. Aslundas. Trys įtakingiausi valstybinių įmonių vadovai yra naftos gavybos įmonės „Rosneft“ vadovas Igoris Sečinas, koncerno „Gazprom“ vadovas Aleksejus Mileris ir valstybinės korporacijos „Rostec“ vadovas Sergejus Čemezovas.

Valstybinio sektoriaus kontrolę V. Putinas užsitikrino 2007 m., per savo antrąją kadenciją, kai buvo sukurtos milžiniškos korporacijos, kurios po to dar labiau išsiplėtė ir daugeliu atvejų tapo monopolistėmis savo sektoriuose. Kadangi šios bendrovės yra vertinamos kaip galios ir rentos (o ne ekonomikos augimo) šaltinis, jų vadovybės visiškai nedomina konkurencija, inovacijos, verslumas ir našumas. Vienintelis svarbus korporatyvinio valdymo kriterijus yra lojalumas V. Putinui.

Toliau yra trečiasis valdžios lygmuo, kurį sudaro galingiausi V. Putinui artimi oligarchai Genadijus Timčenko, Arkadijus Rotenbergas, Jurijus Kovalčiukas ir Nikolajus Šamalovas ir jų įmonės. Šių asmenų veikla paprastai yra vertinama kaip kleptokratijos apraiška, tačiau V. Putinas, pasinaudodamas savo valdžia, neretai pasistengia užtikrinti, kad daugelis jų abejotinų veiksmų techniškai būtų teisėti. Pavyzdžiui, V. Putino artimos aplinkos žmonėms leidžiama įsigyti valstybinių įmonių turto su nuolaida ir be konkurencijos gauti valstybės užsakymų.

V. Putino sukurta sistema yra stebėtinai panaši į carizmo sistemą, kuri egzistavo iki XIX m. septintojo dešimtmečio reformų. Tiesą sakant, ir pats V. Putinas dažnai yra vadinamas nauju caru, nes jo valdžia teisiškai nėra apribota (nors didelis jo dėmesys reitingams rodo, kad visuomenės nuomonė jam yra svarbi). Vietoj to, kad imtųsi institucinės plėtros, V. Putinas įgyvendina plataus masto deinstitucionalizaciją, kuria siekia savo rankose sutelkti vykdomąją, įstatymų leidžiamąją ir teisminę valdžią.

Tačiau, kadangi patikimos nuosavybės teisių apsaugos šalyje nėra, turtingi rusai, įskaitant paties V. Putino sėbrus, žino, kad jų turtas bus saugus tik užsienyje. Atsižvelgiant į tai, kad rublis yra konvertuojamas, o kapitalo išvežimas neribojamas, savo pelną jie gali pervesti į lengvatinių mokesčių zonas.

Taip savaime susiformavo ketvirtasis valdžios lygmuo, kurio V. Putinas nepajėgus kontroliuoti, – pačios lengvatinių mokesčių zonos. Tačiau tos zonos nebėra tokios saugios, kokios jos buvo anksčiau, teigia autorius.

Tarptautinė Finansinių veiksmų darbo grupė apribojo bankų paslapties taikymo mastą Šveicarijoje ir daugelio mažose salose įsikūrusių lengvatinių mokesčių zonų veiklą, tačiau vis dar egzistuoja dvi didžiosios kryptys – Jungtinės Valstijos ir Jungtinė Karalystė, kurios leidžia anonimiškai pervesti lėšas į sąskaitas tose šalyse, o aktyvų savininkams – slėpti savo tapatybę. Jungtinėse Valstijose kasmet per advokatų kontorų neskaidrias bankų sąskaitas persiunčiama dešimtys milijardų dolerių, o tai palengvina pinigų plovimą.

Vakarų valstybių valdžia iš tiesų nelabai kontroliuoja tokios veiklos, nors ji ir vykdoma jų jurisdikcijoje. Tiesą sakant, nors pagal Rusijai už Krymo aneksiją 2014 m. įvestas sankcijas V. Putino sėbrų aktyvai JAV ir Europos Sąjungoje turėtų būti užšaldyti, iki šiol beveik jokio jų turto nerasta.

Dabar, anot A. Aslundo, atėjo metas pokyčiams – būtina inicijuoti išsamius asmenų, kuriems taikomos sankcijos, aktyvų tyrimus. JAV ir Jungtinė Karalystė, kuriose, kaip spėjama, saugoma didžioji dalis iš Rusijos išvežto turto, turi sekti daugelio partnerių Europoje pėdomis ir panaikinti tikrųjų turto savininkų anonimiškumą. JAV turėtų uždrausti naudojantis advokato ir kliento santykių privilegija į šalį pervesti neaiškios kilmės pinigus.

Gera naujiena yra tai, kad šioje srityje galima tikėtis pažangos. Naujame įstatyme, kurį JAV prezidentas Donaldas Trumpas pasirašė rugpjūčio 2 d., raginama per 180 dienų atlikti užsienio politikos vykdytojų ir oligarchų, taip pat jų žmonų, vaikų, tėvų ir kitų šeimos narių valdomų aktyvų plataus masto tyrimą.

Kaip pabrėžia liberalus Rusijos politikas Leonidas Gozmanas, etatinių propagandistų teigimu, Rusijos valstybė yra labai vertinga, tačiau kartu ir labai pažeidžiama konstrukcija, nes jos griuvimą gali lemti bet kas – nuo kovos su korupcija iki pastangų atstatydinti kleptokratus. Atsižvelgiant į tai, kad Niujorke, Londone ir kitur nusėdo labai daug rusiško kapitalo, Vakarai turi visas galimybes pasinaudoti tokiu Rusijos finansinio elito pažeidžiamumu.