Pereiti į pagrindinį turinį

Ekspertai: kraštutinių dešiniųjų triumfas Italijos krypties dėl Rusijos neturėtų keisti

Italijos kraštutinių dešiniųjų pergalė šalies visuotiniuose rinkimuose neturėtų iš esmės keisti dabartinės šalies laikysenos Rusijos atžvilgiu, nors įtampų koalicijos viduje gali kilti, sako BNS kalbinti ekspertai.

Ramūnas Vilpišauskas Ramūnas Vilpišauskas

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) profesorius Ramūnas Vilpišauskas bei Rytų Europos studijų centro direktorius Linas Kojala sutaria, kad euroskeptiška Giorgios Meloni (Džordžos Meloni) vadovaujama partija „Italijos broliai“ turės laviruoti tarp siekio daugiau ar mažiau išsaugoti dabartinę kryptį ir dviejų mažesniųjų partnerių noro švelninti spaudimą Rusijai, tęsiančiai invaziją Ukrainoje.

„Darant prielaidą, kad bus suformuota vyriausybė, kuriai vadovaus G. Meloni, požiūrio į Rusijos karą klausimu bent artimiausiu metu naujosios Vyriausybės politika neturėtų smarkiai keistis lyginant su Mario Draghi (Marijo Dragi) vyriausybe“, – sakė R. Vilpišauskas.

„Kol kas atrodo, rimto pagrindo nerimauti, kad Italija galėtų ardyti ES valstybių vienybę Rusijos karo prieš Ukrainą klausimais ir kelti grėsmę eurozonos vientisumui nėra. Žinoma, neapibrėžtumas dėl to, kaip valdančiajai koalicijai pavyks sutarti tarpusavyje, yra“, – pridūrė jis.

Anot jo, G. Meloni, nepaisant prieštaringo požiūrio po Krymo aneksijos, pastaruoju metu ir ypač po pradėto karo Ukrainoje „vienareikšmiškai palaikė tiek sankcijas Rusijai, tiek paramą Ukrainai, įskaitant paramą ginklais“. Tai ji darė dar būdama opozicijoje, kai palaikė M. Draghi Vyriausybės sprendimus.

„Be to, ji deklaruoja ir stiprią paramą transatlantinei vienybei, NATO, tad įsiklauso ir į Jungtinių Amerikos Valstijų poziciją“, – sakė R. Vilpišauskas.

Panašios nuomonės laikosi ir L. Kojala, atkreipęs dėmesį, kad naujoji koalicija „tarsi bandė siųsti signalą, kad reikšmingų pokyčių nebus“.

„Bet vis tiek tai bus susieta su vidinėmis koalicijos įtampomis, nes G. Meloni nori pristatyti save kaip pragmatišką lyderę, kuri laikosi atsakingos politikos ypatingai tarptautinių reikalų ir saugumo politikos atžvilgiu“, – kalbėjo jis.

Gali kilti vidinės įtampos

Anot politologo, daugiau klausimų kelia Matteo Salvini (Matėjo Salvinio) kraštutinių dešiniųjų „Lyga“ (it. Lega) ir ekspremjero Silvio Berlusconi (Silvijaus Berluskonio) „Pirmyn, Italija“, turbūt sudarysiančios koaliciją su rinkimų laimėtojais.

Jo nuomone, abu šie lyderiai dėl savo asmeninių ryšių su Vladimiru Putino bei jo aplinka, taip pat dėl partinių nuostatų „ko gero bus tie, kurie atsižvelgti norėtų labiau į tą aplinkybę, kad 51 proc. Italijos gyventojų apklausose sako, jog norėtų sankcijų švelninimo“.

„Tai bus įtampa, bet, ko gero, bent jau artimiausio laikotarpio perspektyvoj turėtume matyti, kad esmingai Italijos laikysena neturėtų kisti“, – sakė L. Kojala.

R. Vilpišauskas taip pat priminė, kad S. Berlusconi dar prieš savaitę turėjo teisintis dėl komentarų, kuriais tarsi užtarė V. Putiną ir jo pradėtą karą prieš Ukrainą. Vis dėlto jis pabrėžė, kad G. Meloni koalicijos partneriai surinko palyginti nedaug balsų ir lemiamo vaidmens priimant sprendimus neturėtų vaidinti.

„Aišku, kad koalicijos viduje, tarp partnerių, neišvengiamai bus ginčijamasi dėl 8-ojo ES svarstomo sankcijų paketo. Bet G. Meloni vis dėlto aiškiai pasisakė už poreikį taikyti sankcijas Rusijai ir tas poreikis po pseudoreferendumų ir paskelbtos dalinės mobilizacijos, jos vertinimu, tik sustiprėjo“, – pabrėžė ekspertas.

Gali nusileisti ir dėl sankcijų

L. Kojala tvirtino, kad žinant Italijos energetinę priklausomybę nuo Rusijos ir artimus šalių politinius santykius pastaraisiais dešimtmečiais, M. Draghi vadovaujama Italija „buvo tam tikra prasme priekyje“ netgi kai kuriais sankcijų griežtinimo klausimais.

„(...) galbūt to ir nebus. Bet neturėtume manyti, kad iš karto Italija galėtų tapti veto žaidėja kalbant apie tolesnį sankcijų procesą“, – kalbėjo L. Kojala.

Jo nuomone, aštuntasis sankcijų paketas yra gana platus ir ES konsensuso dėl visų pasiūlymų greičiausiai nepavyks pasiekti – ekspertas svarsto, kad naujos sankcijos bandant suderinti labai skirtingas šalių pozicijas gali būti įgyvendinamos dalimis.

„Tad Italija galbūt nebus pati didžiausia entuziastė kalbant apie tolesnį sankcijų griežtinimą, bet kol kas sunku manyti, kad ji galėtų būti tas vienintelis veto žaidėjas arba vienas iš kelių veto žaidėjų, kuris staiga imtų ir viską blokuotų“, – svarstė L. Kojala.

R. Vilpišauskas atkreipia dėmesį, kad situaciją lengvina ir tai, jog naujai svarstomos sankcijos Rusijai, priešingai nei ankstesnės, kurioms priešinosi Italija, neturėtų apimti energetikos, gamtinių dujų, ir tiesiogiai nepaveiks šalies ekonomikos. 

„Tai gali nesukelti sunkumų Italijos Vyriausybei parodyti paramą. Ilgesniam laikotarpiui, manau, bus svarbu, kaip toliau Italijos visuomenė reaguos į energetinių kainų, maisto, kitų kainų krizę. Jei situacija blogės, tai, žinoma, veiks valdančiųjų politikų nuomonę ir M. Salvini bei S. Berlusconi balsai irgi gali sustiprėti“, – kalbėjo R. Vilpišauskas.

Klausimų kelia finansinis stabilumas

R. Vilpišausko nuomone, stebint naują besiformuojančią koaliciją, svarbūs bus ir eurozonos reikalai: trečia pagal dydį ES ekonomika turi santykinai didelę valstybės skolą, o rinkiminių pažadų įgyvendinimas gali dar labiau padidinti šią Italijos naštą.   

Jis priminė, kad Europai daugiau nei prieš dešimt metų išgyvenant ekonominę krizę, nuogąstauta, jog Italijai gali kilti panašių problemų, kaip tuometinei Graikijai, o tuomet, jo nuomone, iškiltų klausimas apskritai dėl visos eurozonos ir bendros valiutos ateities.

„Investuotojai, finansų rinkos stebi ir stebės, kaip rinkimų kampanijos metu dalinti pažadai bus praktiškai įgyvendinti. Tiesa, šiuo požiūriu G. Meloni vėlgi buvo gana santūri lyginant su kitais koalicijos partneriais, bet bendrai vis tiek buvo pažadų mažinti mokesčius, didinti socialines išmokas, pensijas“, – svarstė VU TSPMI profesorius.

„Tikėtina, kad bus susidurta su tradicine dilema, kaip minėti pažadai gali paveikti biudžeto deficitą ir poreikį dar daugiau skolintis“, –  pridūrė jis.

Nerimą, jo nuomone, kelia ir priešrinkiminiai partijų pažadai peržiūrėti ankstesnės Vyriausybės su Europos Komisija suderintą ekonomikos atsigavimo ir atsparumo plano prioritetus – pagal šį planą Italiją iki 2026 metų turėtų gauti iki 200 mlrd. eurų.

R. Vilpišausko teigimu, nepaisant pavojų, G. Meloni svarstomi pasirinkimai į finansų bei užsienio reikalų ministrus leidžia manyti, jog naujoji vyriausybė „vykdys atsakingą fiskalinę politiką“ ir nesukels nerimo finansų rinkose.

G. Meloni, kurios rinkimų kampanijos šūkis buvo „Dievas, šalis ir šeima“, turėtų tapti pirmąja moterimi šalies ministrės pirmininkės poste ir vadovauti labiausiai į politinio spektro dešinę nutolusiai italų vyriausybei nuo Antrojo pasaulinio karo.

Jos vadovaujama partija surinko apie ketvirtadalį visų balsų per sekmadienį vykusius parlamento rinkimus.

 

Daugiau naujienų