Anot jos, šis metas, besitęsiant migrantų krizei, yra kaip niekad tinkamas Europos kultūrai skleistis. „Jei mes uždarysime duris ir pastatysime sienas, rezultatas visiškai prieštaraus tam, ko mus mokė ligšiolinė Europos istorija“, – mano S. Costa.

Interviu LRT.lt italė S. Costa teigia mananti, kad Europos Sąjungos šalys turi dalintis atsakomybe dėl šios humanitarinės krizės, būti atviresnės, ypač žmonėms Viduržemio jūros regione, Balkanuose. Vienas jos siūlymų – sukurti „švietimo koridorius“: skatinti Bendrijos šalių universitetus atverti duris pabėgėliams studentams, siūlyti praktiką jauniems žmonėms, studijuojantiems Sirijos, Irako ir kituose nestabiliuose regionuose. Tai, anot S. Costos, – būdas apsisaugoti nuo jaunimo radikalizacijos.

Kultūros komiteto vadovė taip pat pripažįsta, kad vis dar kovojama dėl svarbesnės kultūros pozicijos Europos Komisijos investiciniame plane Europai, ieškoma galimybių geriau subalansuoti didesnių ir mažesnių šalių kūrybinių industrijų šansus gauti finansavimą, siekiama atkreipti politikų dėmesį į kino industrijos svarbą Europos ekonomikai.

– Kokias galimybes skleistis Europos kultūrai matote esant dabartinei migrantų krizei?

Atėjus krizei, praradome savo bendros tapatybės reikšmę. „Švelnioji galia“ – kultūra – dabar yra reikšminga kaip niekad.

– Atėjus krizei, praradome savo bendros tapatybės reikšmę. „Švelnioji galia“ – kultūra – dabar yra reikšminga kaip niekad. Visų pirma turime tiesti kultūrinius tiltus, ieškoti supratimo, plėsti žinias apie kitas kultūras. Visa tai turi būti Europos siekiamybė. Jei pažvelgtume į Europos istoriją, suprastume, kad tai – įvairovės istorija. Amžiams bėgant, susiformavo tam tikros bendros vertybės. Dabar toms vertybėms iškilęs pavojus. Ypač atkreipčiau dėmesį į solidarumą. Jei Europa nori atlikti globalaus žaidėjo vaidmenį, mes turime parodyti, kad turime sugebėjimų, esame atviri ir pasiryžę skatinti žmonių mobilumą, dalintis atsakomybe dėl šios humanitarinės krizės, taip pat skleisti, skatinti kultūros produkciją – filmus, kitą kūrybą.

Vienas pavyzdžių – gerai žinoma „Erasmus“ mainų programa. Manau, ji padeda išlaikyti mūsų tapatybę ir tuo pačiu leidžia pažinti kitus jaunus žmones, švietimo sistemas visoje Europoje. Visa tai yra būdas stiprinti savo sugebėjimus, kaupti patirtį karjerai. Aš įsivaizduoju, kad, jei mes uždarysime duris ir pastatysime sienas, rezultatas visiškai prieštaraus tam, ko mus mokė ligšiolinė Europos istorija.

– Ar yra specialios programos, orientuotos į migrantus?

– Komiteto iniciatyva spaudėme švietimo, kultūros, jaunimo ir sporto reikalų komisarą Tiborą Navracsicsą ir galų gale buvo paskelbtas naujas kvietimas teikti kultūros projektus – 1,6 milijono eurų skiriama finansuoti projektus, kuriuose dalyvautų migrantai. Norime tobulinti bendradarbiavimą, būti atviresni, ypač šalims Viduržemio jūros regione, Balkanuose.

Kitas dalykas – švietimo, mokymo, jaunimo ir sporto programai „Erasmus+“ skyrėme papildomus 3 milijonus eurų tam, kad būtų finansuojamos integracijos programos jauniems žmonėms.

Taip pat galiu paminėti savo pasiūlymą sukurti „švietimo koridorius“ (netiesiogiai nurodant į vadinamuosius humanitarinius koridorius). Prašysime visų Bendrijos universitetų atverti duris pabėgėliams studentams, siūlyti praktiką jauniems žmonėms, studijuojantiems Sirijos, Irako ir kituose nestabiliuose regionuose. Taip pat skatinsime mokymąsi per atstumą. Tai yra būdas išvengti jaunimo radikalizacijos, būdas išsaugoti kartą, kurios galime netekti. Tai svarbu ir dėl to, kad tai moko mus tarptautiškumo.

– Kurios sritys Kultūros ir švietimo komitetui šiuo metu yra prioritetinės?

Visų pirma džiugu, kad per kultūros ministrų susitikimą Italijos kultūros ministras Dario Franceschini akcentavo siūlymą, kad kultūra privalo tapti 11-ąja prioritetine sritimi Jeano-Claude`o Junckerio plane [Europos Komisijos investiciniame plane Europai – LRT.lt]. Tai svarbu, nes šiuo metu kultūra, deja, nėra tarp svarbiausių plano sričių.

Šiuo metu incijuojame kelias skirtingas strategijas. Kartu su Frederica Mogherini [Europos Sąjungos vyriausioji užsienio reikalų įgaliotinė – LRT.lt] esu atsakinga už naujos Europos kultūrinės diplomatijos platformos pristatymą. Platforma teiks konsultacijas politikos klausimais, bendradarbiaus su kultūra suinteresuotais subjektais ir rengs kultūros lyderystės mokymo programas. Noriu pabrėžti, kad be kultūrinių ryšių mes neturėtume ir išorinės, saugumo ir integracijos politikos.

Daugiau nei prieš dvi savaites patvirtinome ataskaitą, paaiškinančią naują kūrybinių industrijų strategiją. Kultūros ir industrijos komitetai pirmąkart dirbo drauge. Siekiame, kad didesnę Bendrijos industrijos dalį sudarytų kultūros industrijos atstovai. Taip pat siekiame gauti didesnį finansavimą „Creative Europe“ [„Kūrybiška Europa“ – LRT.lt] programai. Numatoma, kad šią programą jungsime su kitomis, kaip, pavyzdžiui, mokslinių tyrimų ir inovacijų programa „Horizon 2020“. Šiuo atveju sieksime spartesnės kultūrinio paveldo skaitmenizacijos.

Taip pat noriu pasidžiaugti, kad 2018-uosius metus Europos Komisija patvirtino kaip Europos kultūros paveldo metus. Manau, kad kultūra ir kultūrinis paveldas yra esminiai dalykai Europos tapatybei stiprinti. Laikas tikrai yra tinkamas, ypač matant konflikto zonose įvairiems istoriniams objektams kylantį pavojų. Privalome naudoti kultūrinio paveldo galią Europos kultūrinei diplomatijai ir dialogui tarp šalių bei religijų skatinti. Be to, Europos kultūros paveldo metai taip pat padės šalių ekonomikai, turizmui.

– Ar, jūsų nuomone, mažesnių šalių kultūros sulaukia pakankamai paramos iš Europos institucijų?

– Kaip tik pastaruoju metu aptariami būdai, kuriais galime pasinaudoti, siekdami iš naujo subalansuoti galimybes didesnių ir mažesnių šalių kūrybinėms industrijoms gauti finansavimą. Pavyzdžiui, projektas iš Lietuvos sėkmės atveju gali gauti didesnę paramą nei projektas iš šalies su didesne kūrybine industrija. Šiuo metu vis dar diskutuojama apie tai. Pavyzdžiui, kartais fantastiškas kino projektas iš mažos šalies negauna paramos, o tai, manau, nėra teisinga. Turime tai tobulinti.

Galėčiau išskirti vieną sėkmingiausių EP kultūrinių iniciatyvų – LUX kino prizą. Konkurso finalininkų filmų subtitravimas 24 Bendrijos kalbomis yra geras instrumentas. Filmai rodyti apie 50 miestų, 18-oje festivalių. Tokiu būdu suteikiama parama ir mažesnių šalių kinui. Kūrėjai iš Maltos, Kipro, Slovėnijos... Iš kur bebūtų, jie gali būti išgirsti.

– Kalbant apie kiną, kaip įvertintumėte šios industrijos vaidmenį Europos Sąjungoje?

– Kino industrija šiandien sukuria 3,3 procentus viso Europos Sąjungos bendrojo vidaus produkto. Joje dirba beveik 6,7 milijono žmonių. Manau, tai parodo, jog žmonėms kinas svarbus. Tai svarbu ekonomikai. Norėčiau pastebėti, kad egzistuoja ryšys tarp kino ir turizmo. Pavyzdžiui, pamenu kino juostą, nufilmuotą viename Italijos miestelyje. Jai išpopuliarėjus, tame krašte turistų srautai išaugo. Taigi kinas turi galią reklamuoti vietines įžymybes, dėl to jį irgi verta remti.

Noriu pastebėti, kad tokios iniciatyvos, kaip LUX kino prizas, yra finansuojamas tik europarlamentarų dėka – iš jų komunikacijai skirto biudžeto. Taigi, nors kinas Europoje gauna šiek tiek dėmesio, jo turėtų būti daugiau.

Šiemet LUX prizas skirtas Maren Ade filmui „Tonis Erdmanas“. Scanpix/AFP nuotr.

– Kuriuos Europos Sąjungos projektus, skirtus kultūrai ir švietimui, įvardijate kaip sėkmingiausius?

– Kalbant apie švietimą, manau, tai būtų jau minėta „Erasmus“ programa. Kitąmet minėsime jos 30 metų sukaktį. Antras dalykas – Europos kultūros sostinių projektas. Trečias – Europos savanorių tarnyba, kuri užsiima tarptautinės savanorystės projektais jaunimui. Taip pat reikėtų paminėti ir „Kūrybiškos Europos“ programą ir jos dalis – MEDIA bei „Kultūra“.