Europos Sąjungos deklaracijų dėl ryšių su buvusiomis sovietinėmis valstybėmis, kurias ketinama paskelbti kitą ketvirtadienį, gegužės 21 dieną vyksiančiame Rygos viršūnių susitikime, formuluotės dėl plėtros bus mažiausiai žadančios, palyginti su visais ankstesniais pareiškimais, rašo nepriklausoma Briuselio naujienų svetainė EUobserver.

Tai gali nuskambėti kaip literatūros kritika, tačiau diplomatams tenka įnirtingai kautis dėl kiekvienos eilutės bendruose pareiškimuose, kurie kas dvejus metus skelbiami po ES viršūnių susitikimų su Armėnija, Azerbaidžanu, Baltarusija, Gruzija, Moldova ir Ukraina.

Šių deklaracijų tekstai yra svarbios gairės, kokia kryptimi plėtojami santykiai.

Rytų partnerystės programa dėl glaudesnių ES ryšių su šešiomis rytinėmis kaimynėmis buvo oficialiai įsteigta 2009 metais Prahoje vykusiame viršūnių susitikime, o jos architektai yra lenkas Radoslawas Skorskis (Radoslavas Sikorskis) ir švedas Carlas Bildtas (Karlas Biltas) - tuometiniai savo šalių užsienio reikalų ministrai, kurie jau nebeužima šių postų.

Pirmojoje deklaracijoje buvo kalbama apie reformas, turinčias paskatinti tų šalių artėjimą prie Europos Sąjungos.

Antrame pareiškime, paskelbtame 2011 metais Varšuvoje, buvo žengta toliau, pažymint, kad ES lyderiai „pripažįsta kai kurių partnerių europines aspiracijas ir europinį pasirinkimą“.

2013-ųjų Vilniaus deklaracija buvo žengtas dar vienas žingsnis į priekį: pareiškime Bendrijos lyderiai dar kartą patvirtino „pripažįstantys kai kurių partnerių europines aspiracijas ir europinį pasirinkimą“ ir pažadėjo „remti tuos, kurie siekia vis glaudesnių santykių su ES“.

Tai buvo panašu į 2003-iųjų Salonikų deklaraciją, kurioje Bendrija pareiškė Vakarų Balkanų šalims, kad jų „europinė perspektyva“ turi „tvirtą paramą“, ir kad „Balkanų ateitis yra „Europos Sąjungoje“.

Tuomet kilo Euromaidanas ir prasidėjo karas Ukrainoje.

Rygos viršūnių susitikimo baigiamojo pareiškimo projektas, kurį matė EUobserver, plėtros perspektyvų prasme yra silpnesnis net už Prahos deklaraciją.

Jame tik konstatuojama, kad buvusios sovietinės valstybės turi teisę vykdyti nepriklausomą užsienio politiką arba, kitais žodžiais tariant, ES šalys „dar kartą patvirtina visų partnerių suverenią teisę laisvai pasirinkti savo siekio mastą ir tikslus santykiuose su Europos Sąjunga“.

Pagal įgyvendinamų reformų tempą pirmaujančios Gruzija, Moldova ir Ukraina nepatenkintos, kad Rygos deklaracijoje išsižadama Vilniaus pareiškime deklaruoto principo, kad „tie partneriai, kurie aktyviausiai vykdys reformas, turės daugiausiai naudos iš santykių su ES, vadovaujantis skatinimo principu (daugiau padarai - daugiau gauni)“.

Tai buvo būdas gauti daugiau ES pinigų. Tačiau Rygos deklaracijos projekte kalbama jau tik apie „tikslą vystysi tvirtesnius, diferencijuotus santykius“.

Žingsnis po žingsnio yra daroma pažanga kitose srityse: dėl laisvosios prekybos, bevizio režimo ir saugumo bendradarbiavimo. Tačiau Kišiniovui, Kijevui, Tbilisiui ir, visų pirma, Ukrainos žmonėms, kurie rizikuodami gyvybėmis stovėjo Maidane, mojuodami ES vėliavomis, svarbiausia yra plėtra.

Būtent dėl šios priežasties Kijevas į savo pageidaujamų Rygos deklaracijos projekto pakeitimų sąrašą, kurį taip pat matė EUobserver, įtraukė raginimą ES lyderiams „pripažinti, kad europinė perspektyva... to siekiantiems partneriams Rytų Europoje yra sėkmingų būsimų demokratinių ir ekonominių reformų varomoji jėga“.

Kijevui veikiausiai nepavyks pasiekti, kad tai būtų įtraukta į deklaraciją.

Vienas Bendrijos diplomatas EUobserver sakė, kad „ši pastraipa... yra uždrausta zona daugumai valstybių narių“.

Kitas ES šaltinis sakė, kad labiausiai tam priešinasi Vokietija.

„Visi raktai yra Berlyne. Dėl šios priežasties (Latvijos užsienio reikalų ministras Edgaras) Rinkevičius ateinančią savaitę vyks ten tartis (dėl bendro pareiškimo). Tačiau kol kas Vokietija laikosi tvirtos pozicijos, kad nebus jokių žingsnių, ypač dėl Rytų partnerystės šalių (ES) aspiracijų“, - sakė jis.

Laisvoji prekyba

Vokietija taip pat siekia sumažinti iki minimumo žingsnius laisvosios prekybos srityje.

Vilniaus deklaracijos tekste rašoma, kad „susitarimų dėl tvirtos ir visapusiškos laisvosios prekybos erdvės su Gruzija, Moldova ir Ukraina įgyvendinimas reikš fundamentalų poslinkį link“ ES.

Tuo tarpu Rygos deklaracijos projekte rašoma, kad tų susitarimų „įgyvendinimas... bus svarbiausias ES prioritetas“.

Tačiau jame taip pat pažymima, jog svarbu tęsti „trišales konsultacijas dėl ES ir Ukrainos DCFTA (laisvosios prekybos sutarties) įgyvendinimo... naudojant esamą veiksmų laisvę, kurią turi sutarties šalys“.

Trišalės konsultacijos šiuo atveju reiškia derybas tarp ES, Ukrainos ir Rusijos. Visiems Briuselyje, Vašingtone bei Kijeve akivaizdu, kad svarbiausias Maskvos tikslas yra pasiekti, kad būtų apribotas ar atidėtas laisvosios prekybos sutarties su Ukraina įsigaliojimas.

Berlynas privertė Kijevą sutikti su tokiu konsultacijų formatu „taikos labui“.

Nerimą keliantis precedentas ir fakto, kad Rusijai suteikiama teisė spręsti dėl dvišalių ES santykių, simboliškumas išgąsdino ir Gruziją, Moldovą ir netgi Azerbaidžaną, kuris laikomas mažiausiai proeuropiniu rytiniu „partneriu“ po Baltarusijos. Visos trys šios šalys praėjusią savaitę paragino ES nares išbraukti iš deklaracijos skirsnį apie „trišales“ konsultacijas.

Valstybių partnerių lūkesčiai kitose srityse taip pat smarkiai pranoksta Rygos deklaracijos projekto tekstą.

Ukraina nori, kad pareiškime būtų „patvirtintas... pasirengimas įvesti bevizį režimą Ukrainos ir Gruzijos piliečiams 2016 metais“ (Moldovai jis taikomas nuo 2014 metų pavasario).

Tuo tarpu deklaracijos projekte sakoma, kad ES „laukia, kai Ukraina ir Gruzija baigs įgyvendinti jų vizų režimo liberalizavimo veiksmų plano antrąjį etapą“.

Neigiami signalai

Be santūrių Rygos deklaracijos formuluočių esama ir kitų neigiamų ženklų.

Kai Europos Komisijos pirmininkas Jeanas-Claude'as Junckeris (Žanas Klodas Junkeris) pernai pradėjo eiti pareigas, jis įspėjo Vakarų Balkanų šalis, kad „per ateinančius penkerius metus tolimesnės plėtros nebus“.

Jis taip pat sumažino plėtros direktoratą, o plėtros komisaro pareigas pervardijo į komisaro, atsakingo už „plėtros derybas“.

Pastarojoje Komisijos ataskaitoje apie Balkanus, kuri buvo parengta 2014 metų spalį, nebuvo rekomenduota imtis jokių naujų oficialių žingsnių.

Ataskaitoje buvo rekomenduota atidaryti du naujus derybinius skyrius su Turkija. Tačiau nedaug kas Briuselyje, taip pat Londone bei Vašingtone, kurie yra pagrindiniai Turkijos ES aspiracijų rėmėjai, mano, kad ši daugiau nei 75 mln. gyventojų turinti musulmoniška valstybė iš tikrųjų kada nors taps ES nare.

Dėl šios priežasties ES antradienį nusprendė išplėsti Muitų sąjungą su Turkiją į naujus sektorius, įskaitant paslaugas, viešuosius pirkimus ir žemės ūkį, kuriant percepciją, jog santykiai toliau vystosi.

„Žigulių“ partnerystė

Vienas ukrainiečių šaltinis sakė, kad ES apetitas plėtrai sumažėjo iš dalies dėl vidaus apatijos, iš dalies „dėl Rusijos prieštaravimų“.

Pasak jo, nekalbant apie esminius dalykus, ES taip pat atmetė „90 proc.“ Ukrainos pasiūlymų dėl „konkrečių, aiškių“ projektų, skirtų skatinti proeuropines nuotaikas, įskaitant lėšų skyrimą Ukrainos vidaus vandenų transportui iš ES Transeuropinio transporto tinklo (TEN) biudžeto.

„ES nenori ambicingos Rytų partnerystes politikos, nes jai stinga vizijos dėl šio regiono ateities, – sakė Ukrainos šaltinis. – Jie sako norintys, kad priartėtume prie ES.“

„Mes norime tai padaryti (važiuodami) BMW keturiais varomaisiais ratais. Bet jie mums sako, kad turėtume tai daryti Rusijos gamybos automobilius, senais „Žiguliais“, kad nesuerzintume Kremliaus“, - sakė jis.