Balsavimo teisę 28 valstybėse narėse turėjo 400 mln. rinkėjų, o rinkėjų aktyvumas siekė beveik 51 proc. Tai yra didžiausias rodiklis nuo 1994-ųjų. Nuo pirmųjų rinkimų į EP 1979 metais rinkėjų aktyvumas nuolat mažėjo. Per pastarąjį balsavimą 2014-aisiais prie balsadėžių atėjo tik 42,61 proc. rinkėjų.

"Europiečiai suprato, kad reikia apsaugoti savąjį modelį vis labiau priešiškame pasaulyje ir dėl transnacionalinių iššūkių, tokių kaip klimato ir migracijos klausimai. Nacionalistinis pavojus, sunaikinimo iš vidaus rizika, taip pat padidino rinkėjų dalies jautrumą", – komentuodamas šiųmetinių rinkimų rezultatus pastebėjo vienas organizacijos "Europos judėjimas – Prancūzija" vadovų Yves Bertoncini.

Tačiau ekspertai neturi iliuzijų, kad nevienalyčio, nacionalinių interesų nuolat draskomo bloko gyventojai ūmai užsikrėtė euroentuziazmo virusu. Jacqueso Delors'o instituto direktorius Sébastienas Maillard'as aktyvumo šuolį vadina ne tiek europietiško džiaugsmo išraiška, kiek slaptos baimės, kad galima netekti galimybės būti europiečiais, pasekme. Ją be kita ko pakurstė ir "Brexit" projektas, atskleidžiantis narystės ES privalumus.

"Londono politinio chaoso spektaklis diena dienon suteikė visų tipų nusivylusiesiems peno apmąstymams, palaipsniui išryškindamas santuokos nutraukimo sunkumus ir bendro gyvenimo naudą", – pastebėjo prancūzų dienraštis "Le Monde".

Londono politinio chaoso spektaklis diena dienon suteikė visų tipų nusivylusiesiems peno apmąstymams, palaipsniui išryškindamas santuokos nutraukimo sunkumus ir bendro gyvenimo naudą.

Ilgai džiaugtis ES strategams tikrai nedera. ES piliečiai mobilizavosi tik taktiniais sumetimais ir jų entuziazmo tikrai nepakaks ilgam. Nacionalinės vyriausybės puoselėja pernelyg skirtingas viltis sprendžiant, pvz., migracijos ar santykių su Rusija klausimus.

Rinkimus į EP kai kurie ekspertai prilygino bombos sprogimui: skeveldrų pažiro po visą bloką, gerokai sujaukdamos nacionalinių vyriausybių darbotvarkę.

Prancūzijoje triumfuoja Marine Le Pen vadovaujamas "Nacionalinis susibūrimas", aplenkęs prezidento Emmanuelio Macrono partiją. Vokietijos žalieji iš antrosios vietos išstūmė socialdemokratus. Rytų europiečiams nerimą dėl savo povandeninių ryšių su Kremliumi "Alternatyva Vokietijai" taip pat nepasirodė taip gerai, kaip tikėjosi. Po to, kai jo partija "Syriza" gerokai nusileido opozicinei Naujosios demokratijos partijai, apie pirmalaikius rinkimus prabilo Graikijoje premjeras Alexis Tsipras.

Nors tai tiesiogiai ir nesusiję su EP rinkimais, tačiau dėl balsavimo išvakarėse kilusio "Ibisageito" skandalo Austrijoje buvo atstatydintas jauniausias šalies istorijoje kancleris. Rumunijoje į kalėjimą pasiųstas už korupciją nuteistas valdančiosios partijos lyderis.

Svarbiausių postų dalybos

Vienas svarbiausių būsimojo EP darbų – išsirinkti naująją Europos Komisiją. Atsižvelgdami į EP rinkimų rezultatus, ES šalių vadovai birželį naujajam Parlamentui pasiūlys kandidatą į EK pirmininkus, dėl kurio bus balsuojama EP plenariniame posėdyje liepos mėnesį. Tam, kad būtų išrinktas, jis turės užsitikrinti EP daugumą. t. y., jį arba ją turėtų paremti daugiausiai vietų laimėjusios politinės jėgos. Kadangi turėtą daugumą prarado Europos liaudies partija ir socialdemokratai, jiems

Išrinkus Europos Komisijos pirmininką bus pasiūlyti jos nariai - eurokomisarai, kuriuos, bendradarbiaudamos su naujuoju EK pirmininku, siūlys valstybės narės. Vėliau EP vyks paskirtųjų kandidatų į eurokomisarus klausymai, po kurių europarlamentarai balsuodami spręs, ar patvirtinti visą Europos Komisiją.

Naujos EK įgaliojimai prasidėtų lapkričio 1 d.

Kremliaus bičiuliai EP

Europos Parlamentas (EP) tapo užuovėja ne vienam radikaliam ES veikėjui, deklaruojančiam ne tik europietiškų vertybių neigimą, bet ir ypatingą ryšį su Kremliumi.

Silvio Berlusconi

Paneigdamas prognozes, kad jo aktyviausios veiklos metas jau praeityje, nepaisydamas neseniai užklupusių sveikatos problemų, į EP buvęs Italijos premjeras pateko kaip konservatorių partijos "Forza Italia" sąrašo narys. Prieš metus vykusiuose Italijos parlamento rinkimuose milijardierius dalyvauti negalėjo – tai draudė 2013 m. paskelbtas draudimo užimti politinius postus. Draudimą panaikinus, 82-ejų verslininkas nusitaikė į EP.

Net ir vadovaudamas Italijos vyriausybei S.Berlusconi demonstravo ypatingą ryšį su Vladimiru Putinu. Į Rusiją jis vykdavo ne vien diplomatiniais, bet ir asmeniniais tikslais – it mokyklos draugai abu lyderiai švęsdavo gimtadienius ir demonstratyviai glėbesčiuodavosi. "WikiLeaks" paviešintuose konfidencialiuose JAV diplomatiniuose pranešimuose S.Berlusconi taip pat vadinamas V.Putino ruporu Europoje, iš šių ryšių gaunantis asmeninės naudos.

Marine Le Pen

Ši prancūzų politikė turi bene didžiausią patirtį atstovaujant radikalams, euroskeptikams ir Maskvos interesams. Prancūzijos Nacionalinio sambūrio (buvusio Nacionalinio fronto) lyderė, jos įkūrėjo, nacionalisto Jeano-Marie Le Peno duktė. Europos Parlamente ji dirbo 2004–2017 m. Viena Le Penų šeimos tradicijų – periodiškai pagąsdinti Prancūzijos politinį elitą dalyvaujant prezidento rinkimuose. 2012 m. M.Le Pen užėmė trečią vietą (surinko 17,90 proc. balsų), 2017 m. rinkimuose ji pirmame ture surinko 21,30 proc. balsų ir pralaimėjo tik Emmanueliui Macronui: antrame ture už ją balsavo kas trečias rinkėjas.

Be kitų jos leksikos viražų, Prancūzijos musulmonų lyginimas su nacių okupantais, pažadas neįleisti į šalį imigrantų ir priimti naujas imigracijos taisykles, pareiškimas, esą Prancūzija nėra atsakinga už tūkstančių žydų masinius suėmimus ir ištrėmimą iš šalies. Vėliau M.Le Pen nesusivaldė socialiniuose tinkluose paskelbdama "Islamo valstybės" nufilmuotus įkaitų iš Vakarų nužudymo įrašus. Už tai ji buvo apkaltinta smurto propagavimu.

M.Le Pen sublizgėjo ne tik šiais radikaliais oratorystės viražais, bet pasiekimais korupcijos fronte. 2017-aisiais Europos kovos su sukčiavimu tarnyba (OLAF) nustatė, kad du jos padėjėjai buvo įdarbinti fiktyviai ir nurodė jai grąžinti į EP iždą trečdalį milijono eurų.

Politikė neneigia savo tiesioginių ryšių su Rusija: ji atvirai žavisi V.Putinu ir dėl jo šalį draskančių problemų kaltina SSRS žlugimą. Tiesa, šis susižavėjimas pagrįstas ne vien emocijomis. 2014-aisiais paaiškėjo, kad ji sulaukė Rusijos prezidento administracijos paraginimo viešai paremti Krymo okupaciją. Be to, nustatyta, kad tuomet didelių finasinių sunkumų slegiamas "Nacionalinis frontas" sulaukė 9 mln. eurų paskolos – ją suteikė Rusijos-Čekijos bankas.

Nilas Ušakovas

Beveik dešimtmetį Rygos meru išbuvęs Latvijos pilietis atstovauja prorusiškai socialdemokratinei partijai "Santarvė". Nuo mero pareigų N.Ušakovas nušalintas balandį po korupcijos skandalo, susijusio su viešojo transporto monopolininke savivaldybės įmone "Rīgas satiksme". Įtariama, kad N.Ušakovas netinkamai panaudojo bendrovės lėšas, neįvykdė įsipareigojimų kontroliuoti jos viešuosius pirkimus. 2018 m. rudenį pradėto tyrimo metu surinkta įrodymų, kad Čekijos ir Lenkijos bendrovės mainais už autobusų, troleibusių ir tramvajų pirkimo sandorį šiai įmonei ir Rygos miesto tarybos atstovams iš viso davė apie 13 mln. eurų kyšių.

Be to, paaiškėjo, kad N.Ušakovo namas, kuriame buvo atliekama krata, priklauso Vokietijos piliečiui Jorgui Tumatui – buvusiam bendrovės "Latvijas Gaze" valdybos nariui, Rusijos bendrovės "Rosneft" atstovui, ir Khristinai Gundai Tumat.

Thierry Mariani

Buvęs Prancūzijos transporto ministras, iki šiol buvęs Prancūzijos parlamento narys, atstovavęs apygardai, kuriai tenka ir užsienyje gyvenančių piliečių balsai. Po Europos Parlamento rinkimų jis tapo dar vienu Nacionalinio susivienijimo atstovu ES parlamente.

Nuo 2012 m. T.Mariani kartu su artimiausiojo V.Putino būrelio nariu, buvusiu bendrovės "Rusijos geležinkeliai" prezidentu Vladimiru Jakuninu eina Prancūzijos-Rusijos dialogo asociacijos prezidento pareigas, buvo įtrauktas į Rusijos propagandos televizijos "RT France" administraciją. Be nuolatinių apsilankymų Sankt Peterburgo ekonomikos forume, susitikimų su aukštais Kremliaus atstovais, T.Mariani – dar ir nuolatinis svečias Kryme. T.Mariani minimas ir tarp investicinio fondo "CFG Capital" ekspertų tarybos narių. Pastarojo fondo įkūrėjas – Ukrainos separatistų finansuotojui Konstantinui Malofejevui artimas belgų-prancūzų verslininkas Pierre Louvrier. Būdamas Prancūzijos parlamente balsavo už ekonominių sankcijų Rusijai atšaukimą.

T.Mariani biografijos deimančiukas – iš Jekaterinburgo kilusi žmona Irina. Apie aplinkybes, kuriomis rusė atsidūrė anksčiau šeimą turėjusio prancūzų politiko akiratyje, viešumai nežinoma. Oficialiai skelbiama, kad T.Mariani ir J.Šaichulinos gyvenimus sujungė 2005-aisiais vykusios vestuvės. Žiniasklaidos teigimu, sutuoktinė Prancūzijos pilietybę gavo mistinėmis aplinkybėmis, veikiausiai pažeidžiant migracijos taisykles. Tačiau nepalankios kalbos nesutrukdė T.Mariani gauti prestižinį darbą: 2007-aisiais ji dirbo tuomečio kandidato į Prancūzijos prezidentus Nicolas Sarcozy rinkimų štabe.

Nigelas Farage'as

Paradoksas, tačiau į EP išrinktas ir vienas iš svarbiausių referendumo dėl "Brexit" iniciatorių, buvęs Jungtinės Karalystės Nepriklausomybės partijos lyderis.

2017-ųjų rudenį N.Farage'as pareiškė, kad žydų lobistai JAV jam kelia didesnį susirūpinimą nei Rusijos kišimasis į Jungtinių valstijų politiką. Dėl to jis sulaukė kovos su antisemitizmu organizacijų pasmerkimo. Nors jo pavardė buvo minima Rusijos ryšių su Donaldo Trumpo aplinka istorijoje, pats N.Farage'as neigė tarpininkavęs veikėjams iš Maskvos ir Vašingtono. Tačiau jis ne kartą viešai deklaravo simpatijas V.Putinui ir teisino jo ekspansinę politiką kaimynių atžvilgiu.