Vokietijos kanclerei Angelai Merkel, kurios populiarumo beveik nepaveikė per Senąjį žemyną besiritanti euroskepticizmo banga, prognozuojama didžiausia sėkmė šį sekmadienį vyksiančiuose rinkimuose į Europos Parlamentą.

A.Merkel konservatorių Krikščionių demokratų sąjunga (CDU) turėtų iškovoti naują pergalę Vokietijoje, kurios lyderei, vienintelei tarp didžiųjų Europos valstybių vadovų, pavyko išsaugoti postą per finansų krizę, o sekmadienį ji vėl turėtų pelnyti „Europos karalienės“ titulą, sako analitikai.

Kanclerė, kuri rugsėjį šventė pergalę nacionaliniuose rinkimuose, šįkart nekandidatuoja, tačiau Vokietijos gatvės mirga nuo plakatų, iš kurių žvelgia ramiai besišypsanti A.Merkel, o šalia užrašytas jos partijos rinkimų kampanijos šūkis: “Sėkmingi išvien Europoje“.

CDU rinkimų plakatuose matoma populiarioji A.Merkel, o ne buvęs Liuksemburgo premjeras Jeanas-Claude'as Junckeris (Žanas Klodas Junkeris), kuris yra pagrindinis konservatorių kandidatas į Europos Komisijos vadovus, tačiau Vokietijoje nėra itin žinoma figūra.

Viešosios nuomonės apklausos rodo, kad vokiečiai Europos Komisijos pirmininko poste norėtų matyti J.-C.Junckerio varžovą Martiną Schulzą (Martiną Šulcą) - savo tautietį iš Socialdemokratų partijos (SPD), kuri yra A.Merkel valdančiosios koalicijos partnerė.

Kalbant apie rinkimus į Europos Parlamentą, Vokietijos socialdemokratų padėtis nėra tokia palanki - juos remia 27 proc. rinkėjų, tuo tarpu A.Merkel CDU - apie 38 procentus.

Panašiu santykiu baigėsi šių partijų varžybos rugsėjį vykusiuose nacionaliniuose rinkimuose, po kurių dvi pagrindinės politinės jėgos suformavo dešiniųjų ir kairiųjų „didžiąją koalicinę vyriausybę“.

Vokietija, kurioje gyvena kiek daugiau nei 80 mln. žmonių, į Europos Parlamentą deleguoja 96 įstatymų leidėjus - daugiausiai iš visų 28-ių Europos Sąjungos narių.

CDU ir jos seserinė partija - Bavarijos krikščionių socialinė sąjunga (CSU) gali netekti dalies dešiniojo sparno elektorato balsų - juos susižers nauja euroskeptiška partija „Alternatyva Vokietijai“ (AfD), kuri sekmadienį turėtų gauti apie 7 proc. balsų, sakė politologas Jensas Waltheris (Jensas Valteris) iš Diuseldorfo universiteto.

Nors tai kelia susirūpinimą didžiosioms vokiečių partijoms, vis dėto tai būtų gana silpnas pasirodymas palyginti su rezultatais, kurie prognozuojami euroskeptiškoms ir antiimigracinėms politinėms jėgoms Austrijoje, Nyderlanduose, Didžiojoje Britanijoje bei Prancūzijoje, kur didžiulės sėkmės tikisi kraštutinių dešiniųjų Nacionalinis frontas.

„Žvelgiant per Europos prizmę“, A.Merkel konservatoriams prognozuojami rezultatai būtų „itin sėkmingas pasirodymas“, sakė J.Waltheris.

Vokietijos ekonomika, kuri yra smarkiai priklausoma nuo eksporto, stabiliai auga ir toliau suka visos euro zonos variklį.

Be to, po aštuonerių metų valdžioje A.Merkel pagaliau padarė tam tikrų socialinės politikos nuolaidų, pradedant minimalaus darbo užmokesčio nustatymu ir baigiant pensijų padidinimu - to reikalavo koalicijos partneriai socialdemokratai. Šie žingsniai buvo žengti tokiu metu, kai dauguma likusių Europos valstybių toliau vykdo griežto taupymo politiką.

Nors tokia diržų veržimosi politika, aktyviai propaguota kadenciją baigiančio Europos Komisijos pirmininko Jose Manuelio Barroso (Žozė Manuelio Barozu), yra nepopuliari ir dėl jos daugelyje šalių rinkėjai veikiausiai nubaus konservatorius, socialdemokratams tai neduos daug naudos, nes jiems stinga aiškiai suformuluotos alternatyvios vizijos.

Tai reiškia, kad Senajame žemyne stiprėjant euroskeptiškoms nuotaikoms, kairieji ir dešinieji toliau vadovaus europiniu lygiu, kai po ilgų derybų galiausiai bus paskirtas J.M.Barroso įpėdinis.

Jei prie Europos Komisijos vairo stos konservatorius - J.C.Junckeris ar kas nors kitas, A.Merkel „išlaikys ar padidins savo įtaką“, sakė Europos politikos ekspertas Julianas Rappoldas (Julianas Rapoldas) iš Vokietijos užsienio ryšių tarybos.

Jei Europos Komisijos pirmininku taps M.Schulzas ar kitas socialdemokratas, „jam teks kažkokiu būdu dirbti su komisarais iš kitų partijų“, sakė J.Rappoldas ir pridūrė neprognozuojąs jokių „esminių politikos pokyčių“.