Tiesa, vienoje šalyje į migrantus, atrodo, bus žvelgiama kaip tik palankiau. Tad kokios migracijos politikos atskiros ES šalys siekia ir dėl kyla didžiausia nesantaika?

Nors ES pakanka ir išorės iššūkių – „Brexit“, JAV prezidento Donaldo Trumpo protekcionistinė prekybos politika, Kinijos galios augimas, ima liepsnoti ir vidinės įtampos židinys dėl migracijos politikos. Jį pakurstė, o gal tik stipriau atidengė situacija su Prancūzijos nevyriausybinės organizacijos laivu „Aquarius“, gabenusiu per 600 išgelbėtų migrantų. Sekmadienį Italija atsisakė leisti jam prisišvartuoti ir pasiūlė laivą su migrantais priimti Maltai. Šiai irgi nesutikus, laivą galiausiai sutiko įsileisti Ispanija. Šis incidentas sukėlė stiprų apsižodžiavimą tarp Prancūzijos ir Italijos.

Migrantų skaičiai, palyginti su 2015 m., kai per dieną į ES atvykdavo po kelis tūkstančius žmonių, stipriai nukritę. Jungtinių Tautų pabėgėlių agentūros birželio 13 d. duomenimis, daugiausiai migrantų šiais metais atplaukė į Italiją (15,3 tūkst.), Graikiją (12 tūkst.) ir Ispaniją (9,6 tūkst.).

Vis dėlto ES siekia, jog šalys narės susitartų dėl migracijos politikos, kad 2015 metų krizė nepasikartotų. Tačiau šalių pozicijos stipriai skiriasi.

Kas ko nori?

Vienos ES vyriausybės pabrėžia poreikį stiprinti išorines Bendrijos sienas, kad migrantai pirmiausia negalėtų atvykti, kitos sako, kad, nors sienas stiprinti reikia, politika turėtų būti orientuota į migrantų perskirstymą, kad šalims tenkanti našta būtų tolygesnė.

Už pirmąjį variantą ypač agituoja Italijos ir Austrijos valdantieji, kurie už valdžios vairo stojo visai neseniai. Austrijos kancleris Sebastianas Kurzas, kuris šiame poste dirba nuo 2017 m. pabaigos ir kuris liepos 1 d. perims pusmečio pirmininkavimą ES, trečiadienį po susitikimo su Vokietijos vidaus reikalų ministru sakė, kad su Italija ir Vokietija jie formuoja „ryžtingųjų ašį“ kovai su nelegalia imigracija.

Jis taip pat yra pareiškęs, kad migrantų problemą turėtų spręsti tinkama pasienio apsauga, didesnė pagalba migrantų kilmės šalyse ir migrantų priėmimo centrai už Bendrijos ribų.

Panašiai mąstanti Italijos vyriausybė, sudaryta iš kraštutinių dešiniųjų ir euroskeptiškų partijų, darbą pradėjo praėjusios savaitės viduryje ir po kelių dienų, nepriimdama laivo su migrantais, pademonstravo, kad jos veiksmai atitinka deklaruotus tikslus. Tiesa, trečiadienį Italijos pakrantės apsaugos laivui su 937 išgelbėtais migrantais buvo leista prisišvartuoti Sicilijoje. Todėl spėliojama, kad galbūt Italijos naujoji politika turės įtakos tik užsienio nevyriausybinių organizacijų laivams.

Italijos vidaus reikalų ministras M. Salvini ir premjeras G. Conte, Scanpix nuotr.

Italiją pastaraisiais metais užplūdo šimtai tūkstančių migrantų, o jų perkėlimas į kitas šalis pagal Europos Komijos numatytas kvotas nevyksta. Šiuo požiūriu Italijos ir Austrijos pozicijos vis dėlto išsiskiria. Pastaroji nenori priimti jokių pabėgėlių. Tuo metu Italijos premjeras Giuseppe Conte sakė: „Raginsime pertvarkyti Dublino taisyklę, kad užtikrintume, jog būtų laikomasi sąžiningo perskirstymo įpareigojimo ir pasiektume prieglobsčio ieškotojų priverstinio perskirstymo automatinę sistemą.“

Vadinamoji Dublino taisyklė numato, kad prieglobsčio Europos Sąjungoje siekiantys asmenys prašymus turi pateikti atvykimo šalyje, todėl Italijai tenka nagrinėti didžiulį kiekį šių dokumentų. Užsienio žiniasklaidoje skelbiama, kad pernai Italija išnagrinėjo daugiau kaip 128 tūkst. prieglobsčio prašymų.

Įtampa atsirado ir Vokietijos viduje

Griežtą antiimgracinę Austrijos ir Italijos politiką palaiko ir  Vokietijos vidaus reikalų ministras Horstas Seehoferis, kuris postą užėmė šių metų kovą. Tai ima kelti įtampas Vokietijos valdančioje koalicijoje.

Bavarijos Krikščionių socialinės sąjungos vadovas H. Seehoferis seniai kritikuoja Krikščionių demokratų sąjungos vadovės ir ilgametės kanclerės Angelos Merkel atvirų durų politiką. Be to, H. Seehoferis partijos spalį laukia Bavarijos žemės rinkimai ir kraštutinės dešinės partija „Alternatyva Vokietijai“ su savo antiimigracine retorika kelia rimtą konkurenciją.

Pagrindinis dalykas, dėl ko nesutaria ministras ir kanclerė, yra H. Seehoferio reikalavimas, kad tokioms žemėms kaip Bavarija būtų leista atsisakyti priimti prieglobsčio prašytojus, norinčius įvažiuoti į Vokietiją, jei jie užsiregistravę kitoje ES valstybėje arba Vokietijoje jau buvo atsisakyta jiems suteikti prieglobstį.

H. Seehoferis ir A. Merkel, AFP/Scanpix nuotr.

Tuo metu A. Merkel nori užkirsti kelią vienašališkiems Vokietijos žingsniams, kurie gali suerzinti kitas ES nares ir silpninti pastangas susitarti dėl migracijos politikos visos ES mastu. 

A. Merkel taip pat neseniai sakė, kad kol išorinių sienų apsauga neveikia, negali būti, kad atsiranda tokių šalių, kurios sako, jog nenori dalyvauti europietiškame solidarume.

Požiūriai panašūs, bet reakcijos į Italijos poelgį – skirtingos

Tiesa, Vokietijos kanclerė santūriai sureagavo į Italijos sprendimą neįsileisti „Aquarius“ laivo ir atkreipė dėmesį, kad Italijai pastaraisiais metais teko didžiausia atvykėlių našta ir kad šalis „priėmė daugybę pabėgėlių“.

Visai kitokia buvo Prancūzijos prezidento Emmanuelio Macrono reakcija. Jis pareiškė, kad Italijos sprendimas „ciniškas ir neatsakingas“. Italai atsakė, kad prancūzai neturi teisės jų mokyti ir patys galėtų priimti daugiau migrantų. Vėliau E. Macronas pareiškė nieko nenorėjęs įžeisti ir konfliktą užglaistė.

Tačiau iš tiesų Prancūzija grąžina Italijai migrantus, kurie nori kirsti šių šalių sieną, remdamasi ES taisykle, kad prieglobsčio prašymas turi būti nagrinėjamas toje šalyje, į kurią migrantai atvyko pirmiausia.

Apskritai migracijos klausimais E. Macronas norėtų drauge stiprinti išorinių Europos sienų apsaugą ir užtikrinti, kad pabėgėlių naštą pasidalytų visos ES šalys. Jis siekia, kad  valstybės narės pasirašytų sutartį dėl pabėgėlių kvotų, bet mano, kad tolimesnėje ateityje derėtų labiau suvienodinti prieglobsčio sistemas arba net įsteigti centrinę ES prieglobsčio agentūrą.

Ispanai į migrantus ima žiūrėti palankiau?

Tačiau ne visose šalyse, kur atėjo nauja valdžia, laikysena tampa vis labiau antiimgracinė. Ispanijoje, kuri ir priėmė „Aquarius“ laivą, bent iš pirmo žvilgsnio – priešingas atvejis.

Socialistų premjeras Pedro Sanchezas, kurio vyriausybė darbą pradėjo tik praėjusį ketvirtadienį, sprendimą priimti migrantų laivą motyvavo humanitarinėmis priežastimis. Šis gestas skiriasi nuo politikos, kurią vykdė jo konservatyvus pirmtakas Mariano Rajoy – šio vyriausybė migrantus priimdavo nenoriai.

P. Sanchezas, Reuters/Scanpix nuotr.

Sprendimas priimti migrantus iš „Aquarius“ laivo Ispanijoje, pasak AFP agentūros, buvo sutiktas palankiai – daugybė miestų ir regionų pasisiūlė suteikti jiems pastogę.

Bet konservatyvi Liaudies partija, kuri Ispaniją valdė 6 metus iki šių metų birželio 1 d., greitai pakėlė aliarmą, kad toks žingsnis suveiks kaip „sirenos kvietimas“ migrantams.

Atvirame ginče dabar dalyvauja daugiausia Vakarų ir Pietų Europos valstybės. Vidurio Europos (tiesa, Vengrijos premjeras Italijos žingsnį pagyrė), Šiaurės Europos ir Baltijos šalių garsesnių balsų nesigirdi. Tiesa, Vengrija, Lenkija, Čekija ir Slovakija nuolat atsisakydavo priimti kiek nors pabėgėlių pagal ES kvotų sistemą.

Siūlo trigubinti biudžetą

Tuo metu Briuselis nori patrigubinti biudžetą, skirtą migracijos keliamoms problemoms spręsti: 2021–2027 metams tam norima skirti 34,9 mlrd. eurų biudžetą, kai ankstesniame biudžete buvo 13 mlrd. eurų. 

Papildomi pinigai būtų padalinti į du naujus fondus: Prieglobsčio ir migracijos fondą ir Integruotos sienų kontrolės fondą. 

Už pinigus, skirtus sienų kontrolei, be kitų dalykų, numatoma papildomai pasamdyti 10 tūkst. apsaugos darbuotojų ir padėti valstybėms narėms finansuoti naujos muitinės kontrolės įrangos įsigijimą.

Klausimas, kokios migracijos politikos laikytis, turėtų dominuoti ir ES viršūnių susitikime birželio pabaigoje. Tačiau apžvalgininkai jokių sutarimų nesitiki.

SIPA/Scanpix nuotr.

ES migracijos reikalų ir vidaus reikalų komisaras Dimitris Avramopulas perspėjo, kad migracijos krizė gali sukelti pavojų pačiai ES: „Neturėtume leisti migracijai būti mus skaldančiu elementu. Deja, kai kurie požiūriai, kurių laikosi politinės partijos kai kuriose vyriausybėse, kelia didelį nerimą – ne dėl mūsų migracijos politikos ateities, o dėl mūsų bendrų europietiškų namų ateities.“

Pasak „The Atlantic“ kalbinto politikos profesoriaus Matthew Goodwino iš „Chatham House“ instituto, šalių ginčai gilesni nei klausimas, kaip spręsti pabėgėlių krizę: „Jie atspindi nesuderinamus vertybinius skirtumus, kurių ES narės laikosi. Europoje kyla aljansas, kuris daug konservatyvesnis, kuris nori ginti tautinę valstybę bei išstumti savo liberalius konkurentus.“  

Kaip rašo „Bloomberg“, ginčas dėl migracijos potencialiai gali atsiliepti ir kitoms sritims, pvz., jis kelia grėsmę išardyti trapų aljansą tarp didžiausių Pietų Europos valstybių, kuris reikalingas, jei Prancūzijos prezidentas turi vilčių sustiprinti euro zoną.