Esa­te jau­nas, ge­ros fi­zi­nės for­mos, bai­gęs aukš­tą­jį moks­lą? Tuo­met jums vi­sai ne­to­li iki Mė­nu­lio. Mat Eu­ro­pos kos­mi­nės erd­vės agen­tū­ra (Eu­ro­pean Spa­ce Agen­cy – ESA) pa­skel­bė at­vi­rą at­ran­ką tap­ti ast­ro­nau­tu.

Kaž­ku­ris iš at­rink­tų­jų vie­ną die­ną pa­seks Eu­ge­ne’o Cer­na­no pė­do­mis. Jis – pa­sku­ti­nis žmo­gus, ku­rio ko­ja lie­tė Mė­nu­lio pa­vir­šių, tai bu­vo 1972-ai­siais, ra­šo bri­tų dien­raš­tis „The Ti­mes“.

Rim­ti rei­ka­la­vi­mai

ESA at­sto­vai kol kas nie­ko ne­ža­da, sa­ko tik ieš­kan­tys žmo­nių, ga­lė­sian­čių dirb­ti Tarp­tau­ti­nė­je kos­mi­nė­je sto­ty­je. Jie už­si­me­na apie ga­li­my­bę vie­nam ar dviem ast­ro­nau­tams skris­ti ir į Mė­nu­lį.

Ma­no­ma, kad pa­raiš­kas pa­teiks apie 22 tūkst. žmo­nių. Sup­ran­ta­ma, kad ko­mi­si­ja bus iš­ran­ki ieš­ko­da­ma idea­lių kan­di­da­tų. Jis ar ji tu­ri bū­ti 27–37 me­tų (nors iš­skir­ti­niams kan­di­da­tams po­rą me­te­lių ga­li­ma pri­dė­ti), tu­rė­ti in­ži­ne­ri­jos, me­di­ci­nos ar gam­tos moks­lų ma­gist­ro ar­ba dak­ta­ro laips­nį.

Idea­liu at­ve­ju – dar ir pi­lo­to li­cen­ci­ją. Jei į at­ran­ką ateis pa­ty­ręs pi­lo­tas, ko­mi­si­ją ten­kins ne­tgi ba­ka­lau­ro laips­nis. O moks­lo žmo­gų skry­džiui tik­rai pa­rengs.

Sklan­di ang­lų kal­ba yra pri­va­lo­ma. Tai ofi­cia­li Kel­ne (Vo­kie­ti­ja) esan­čio kos­mi­nės erd­vės cent­ro kal­ba. Lais­vai kal­bė­ti ru­siš­kai – pra­na­šu­mas, ta­čiau agen­tū­ra tik­rai mo­kys šios kal­bos. Mat cent­re teks bend­rau­ti ir su ru­sais.

Jei pre­ten­duo­ja­te tap­ti ast­ro­nau­tu, tu­ri­te bū­ti pui­kios svei­ka­tos, o – tai dar svar­biau – ti­ki­my­bė, kad per ar­ti­miau­sius ke­le­tą me­tų at­si­ras ko­kių nors svei­ka­tos pro­ble­mų, tu­ri bū­ti mi­ni­ma­li. Taip pat tu­ri­te bū­ti ly­de­ris, ta­čiau su­ge­ban­tis leis­tis va­do­vau­ja­mas –
jei rei­kia, tie­siog vyk­dy­ti inst­ruk­ci­jas. Ir dar vie­na svar­bi sa­vy­bė, ku­rios agen­tū­ra neak­cen­tuo­ja, – še­šis mė­ne­sius rei­kės gy­ven­ti už­da­ro­je erd­vė­je tik su vo­kie­čiu ir pran­cū­zu.

Ypač kvie­čia mo­te­ris

Agen­tū­ra pir­mą kar­tą vie­šai pa­skel­bė ren­kan­ti ast­ro­nau­tus. Prieš tai 1992 m. ša­lys, agen­tū­ros na­rės, tie­siog pa­tei­kė kan­di­da­tus.

Anuo­met su­rink­tos ko­man­dos na­riai – iš jos li­ko du ita­lai, du pran­cū­zai, bel­gas, vo­kie­tis, olan­das, šve­das – da­bar ar­tė­ja ar per­žen­gė pen­kias­de­šim­ties me­tų slenks­tį. Jie vis dar stip­rūs ir verž­lūs žmo­nės, tik kad są­na­riai jau ne to­kie lanks­tūs.

Be to, tos ko­man­dos vi­si na­riai – vy­rai, o agen­tū­ra no­ri vyk­dy­ti ES ly­čių pu­siaus­vy­ros di­rek­ty­vas ir at­rink­ti kos­mi­nei erd­vei tin­kan­čias mo­te­ris. Ast­ro­nau­tų kor­pu­so va­do­vas Mi­che­lis Tog­ni­ni pri­pa­ži­no, kad mo­te­rys čia pa­gei­dau­ja­mos, tik la­bai ne­daug jų pa­čių no­ri tap­ti ast­ro­nau­tė­mis. Tarp kan­di­da­čių tik­rai bus vie­na mo­te­ris. Tai 39-erių Tra­cey Di-
c­kens, Lei­čes­te­rio uni­ver­si­te­to ast­ro­fi­zi­kė. Ast­ro­nau­te ji trokš­ta bū­ti nuo vai­kys­tės – nuo ta­da, kai bib­lio­te­ko­je at­si­ver­tė kny­gą apie kos­mi­nę erd­vę.

„Man vis dar šiur­pu­liu­kai nu­bė­ga, kai per te­le­vi­zi­ją ro­do ką nors, kas su­si­ję su kos­mo­su, – pri­si­pa­ži­no Tra­cey. – Ži­nau, kad nie­kas ne­sut­ruk­dys man tap­ti ast­ro­nau­te. Kai pa­sa­kiau, kad po mo­kyk­los stu­di­juo­siu ast­ro­fi­zi­ką, ma­no fi­zi­kos mo­ky­to­jas bu­vo įsi­ti­ki­nęs, kad tai – ne man. Bet aš nė ne­ma­niau pa­si­duo­ti.“

Ji su­pran­ta esan­ti išim­tis – juk fi­zi­ka ir kos­mo­sas vis dar lai­ko­ma vy­rų pa­sau­liu.
At­ran­ką pe­rė­ju­sių kan­di­da­tų var­dai paaiš­kės tik ki­tą­met, kai jau bus baig­ti po­kal­biai su jais, psi­cho­lo­gi­niai tes­tai ir gy­dy­to­jų ap­žiū­ros. Vi­so­se šio­se pro­ce­dū­ro­se kiek­vie­nas žmo­gus pra­leis iš­ti­sas tris sa­vai­tes. Tik pa­skui pra­si­dės tre­ni­ruo­tės.

Kaina – taip pat nemenka

Skry­džiams ast­ro­nau­tai lai­ko­mi pa­si­ren­gę po ket­ve­rių ar pen­ke­rių tre­ni­ruo­čių me­tų. Ta­da jie jau gaus apie 71 tūkst. sva­rų ster­lin­gų (iki 310 tūkst. li­tų) al­gą per me­tus.
Į Tarp­tau­ti­nę kos­mi­nę sto­tį jau nu­ga­ben­ta la­bo­ra­to­ri­ja „Co­lum­bus“, ne­tru­kus bus pa­leis­tas ir ne­pi­lo­tuo­ja­mas kos­mi­nis trans­por­to lai­vas „Ju­lies Ver­ne“.

Eks­pe­ri­men­tai la­bo­ra­to­ri­jo­je – kos­mi­nė kas­die­ny­bė, už­tat Mė­nu­lis – sie­kia­my­bė. Ast­ro­nau­to kar­je­ra pa­pras­tai trun­ka apie 20 me­tų, tai­gi da­bar at­rink­ti žmo­nės ko­man­do­je liks maž­daug iki 2029-ųjų. Sup­ran­ta­ma, ka­da nors bus skry­dis ir į Mė­nu­lį.

Kai­na už am­bi­ci­ją tap­ti ast­ro­nau­tu – ne­men­ka. Tre­ni­ruo­tės iš­ties ne­leng­vos, ten­ka daž­nai ir il­gai bū­ti at­ski­rai nuo šei­mos, ar­ti­mų­jų. Rei­kia iš­mok­ti dau­gy­bę su­dė­tin­gų eks­pe­ri­men­tų, nau­do­tis elekt­ro­ni­ka, kom­piu­te­riais, gy­ven­ti už­da­ro­je erd­vė­je, ku­rio­je di­de­lis triukš­mas. At­pil­das už tai – bū­ti ne­sva­riam, at­si­plėš­ti nuo Že­mės, skris­ti į kos­mi­nę sto­tį ir pa­ma­ty­ti mū­sų pla­ne­tą iš la­bai aukš­tai.