Po dviejų baimingų valandų iš keleivių lūpų išsiveržia palengvėjimo šūksniai, kai jų valtis priartėja prie kranto. Irklai džiaugsmingai sviedžiami už borto – pagaliau jie pasiekė Europą.

Girdėti šūksniai „Allahu Akbar!“ (Dievas visų didžiausias). Vyrai klupinėdami lipa į krantą. Jie bučiuoja paplūdimio smėlį – ir vieni kitus į skruostus.

„Ar čia Europos Sąjunga?“ – neramiai klausia vienas iš jų. Jis žino, kad taip, bet nori įsitikinti.

Tik nedaugelis iš pabėgėlių ir migrantų, išsilaipinusių žaviame Skala Sikaminėjo paplūdimyje Lesbo saloje, atrodo nutuokiantys, kad jų atvykimas į Graikiją tėra ilgos kelionės pradžia.

Iki salos pagrindinio miesto – 50 kilometrų, o daugelis tą atstumą turės nueiti pėsčiomis. Tačiau šią akimirką daugelis dėl to nesuka galvos.

„Kai tik iškėliau koją (ant sausumos), nuovargis dingo“, – sakė 34 metų siras grafikos dizaineris Feras Tahanas permirkusiais batais ir kelnėmis.

„Sunkiausia dalis buvo (kelionė) jūra. Dabar, kai baigėme pirmąją dalį, bus geriau“, – tvirtino jis.

Trečiadienį naujienų agentūros AFP korespondentai matė bent šešias valtis, per valandos laikotarpį atplaukusias į tą šiaurinę Lesbo pakrantę. Dar keturios matėsi toliau nuo kranto, o kiekvienoje iš jų buvo 40–60 žmonių.

Pakiliai nusiteikę migrantai, daugiausiai sirai, džiūgavo krante. Kiekvienas iš jų už kelionę iš Turkijos sumokėjo po 1 000 JAV dolerių arba daugiau.

Tačiau kitokia padėtis buvo ilgame kelyje į pagrindinį miestą Mitilėnę, kuri turi užsiregistruoti visi atvykėliai.

Už keliolikos kilometrų nuo paplūdimio visų keliauninkų veiduose atsispindėjo nuovargis. Daugelis nešė ne vien savo daiktus, bet ir mažus vaikus, negailestingai kepinant saulei.

„Ėjom jau keturias valandas. Nėra nei autobusų, nei taksi, nei vandens – nieko“, – skundėsi 23 metų anglų literatūros studentas Mohammedas Yassinas al Jahabra (Mohamedas Jasinas Džahabra), apsuptas sunerimusių ir išsekusių draugų bei artimųjų.

Prieš kelias valandas jie džiūgavo, pagaliau ištrūkę iš karo niokojamų Sirijos miestų Alepo ir Daraa miestų, tikėdamiesi, kad galės gyvenimą pradėti iš naujo.

Dabar jie atrodė vos bepastovintys ant kojų. Jeigu toliau eis tokiu pačiu tempu, jie savo kelionės tikslą pasieks tik po ilgiau negu paros. Ir tai tebus pirmoji stotelė jų tolesniame kelyje į Vokietiją, Švediją arba kitur.

Temo, o su vaikais keliaujantys žmonės nenorėjo miegoti pakelėje.

Pro šalį pravažiavo porą autobusų. Nors sirai karštligiškai mojavo, vairuotojai nesustojo.

„Mes pasimetę“, – sakė M.Y.al Jahabra.