Po to, kai Vienoje didžiosios valstybės ir Iranas pasirašė istorinę sutartį dėl Teherano branduolinių ambicijų sutramdymo mainais į sankcijų panaikinimą, užsienio bendrovės nekantriai laukia, kol galės išnaudoti ilgai izoliuotos Irano ekonomikos potencialą.

Tačiau jos turi galvoti ne tik apie naudą, bet ir riziką, sako ekspertai.

Vokietijos ekonomikos ministras – pirmas aukštas Vakarų pareigūnas, atvykęs į Iraną netrukus po to, kai buvo pasirašyta istorinė sutartis.

Rašalui po istorine sutartimi vos spėjus nudžiūti, Vokietija paskelbė, kad jos vicekancleris ir ekonomikos ministras Sigmaras Gabrielis tris dienas lankysis Irane su nedidele verslo ir mokslo atstovų delegacija. Tikimasi, kad per dvejus–trejus metus prekyba išaugs keturis kartus – iki 10 milijardų eurų.

Italijos ekonomikos plėtros ministrė ir Prancūzijos užsienio reikalų ministras taip pat planuoja aplankyti Iraną, kad atsidurtų pirmųjų gretose, kai sankcijos pamažu pradės tirpti.

„Taip, vyksiu į Iraną, mane pakvietė Irano užsienio reikalų ministras Javadas Zarifas“, – tikina Prancūzijos užsienio reikalų ministras Laurentas Fabiusas.

Bet analitikai perspėja – Iranas toli gražu nėra Eldoradas užsienio bendrovėms – šalis per vieną naktį nepasikeis: pasenusi teisinė sistema, sustabarėję darbo rinkos įstatymai, pamiršta bendradarbiavimo su užsienio investuotojais patirtis. Esą, kas gali tikėtis greitos naudos, kai ims švelnėti sankcijos, tai Irane jau dirbančios bendrovės, kurios labai laukia, kad Iranas būtų vėl įtrauktas į pasaulinę bankų atsiskaitymų sistemą SWIFT.

O tas, kurios dairosi naujų sutarčių, itin domina naftos ir dujų gavybą. Iranas, kurio naftos ištekliai ketvirti pasaulyje, dabar teišgauna mažiau negu tris milijonus barelių per dieną, eksportas sumažėjęs perpus. Irano dujų atsargos antros pasaulyje.

Tačiau ekspertai perspėja dėl daugybės kliūčių. Vien ko verta išpūsta ir neveiksminga biurokratų armija. Žmogaus teisių gynėjai primena vaikantis kontraktų nepamiršti žmogaus laisvių padėties Irane.

Analitikų nuomone, Iranas ne bet ką norės įsileisti.

„Iranui svarbiau ryšiai su Rusija, Kinija, Indija, galbūt su kai kuriomis Europso Sąjungos šalimis. Ar bus atodrėkis santykiuose su Jungtinėmis Valstijomis, ar antiamerikietiškis nuotaikos, kurios buvo labai ryškios per Irano revoliuciją, Irano politinei vienybei, išnyks, sunku numatyti“, – tikina Strateginių studijų centro Vidurio Rytų programos vadovas Jonas B. Altermanas.

Sulaukusi pripažinimo rengiant sutartį su Iranu, Rusija tikisi būti pirmoje gretoje, kai bus pasirašomi ir verslo kontraktai, ypač energetikos ir transporto.

„Lukoil`o“ vadovas Vagitas Alekperovas dar balandį pareiškė, kad bendrovė grįš į Iraną, kai tik neliks sankcijų. Tuo metu „Rosatom`as“, pastatęs Bušero atominę elektrinę, planuoja ir daugiau atominių reaktorių Irane.

Tačiau švelnėjant sankcijoms, Iranas grįš į pasaulinę energetikos rinką, ir jis neslepia planų vėl tiekti naftą Europai, tad Rusijai teks pasispausti. Tačiau vieno svarbiausių rinkos veikėjų grįžimo galima tikėtis ne anksčiau kitų metų, sako ekspertai.