NATO dar neteko susidurti su tokiu klastingu šnipu kaip estas Hermannas Simmas. Ilgus metus ištikimai tarnavęs Rusijos žvalgybai, suimtas jis ir iš Maskvos sulaukė tik spjūvio į veidą, rašo Vokietijos žurnalas "Der Spiegel".

Apdovanotas per klaidą

Daugelis manė, kad H.Simmas yra vertas pagarbos. 2006 m. vasario 6 d. apsirengęs geriausią savo kostiumą jis atvyko į prezidentūrą atsiimti Baltosios žvaigždės ordino už tarnybą Estijos tautai.

Tais pačiais metais jis gavo dar vieną apdovanojimą, bet jį galėjo pamatyti tik kompiuteryje. Ekrane pasirodęs Sergejus Jakovlevas iš Rusijos užsienio žvalgybos tarnybos (SVR) H.Simmui parodė jam skirtą medalį ir pranešė, kad jis paaukštinamas iki generolo majoro rango už tai, jog Maskvai perdavė visų NATO įtariamų ir žinomų rusų šnipų pavardes. Tuometis Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas buvo labai patenkintas.

Praėjus ketveriems metams pompastikos nebeliko – H.Simmo karjera baigėsi. Šnipams dažnai tenka praleisti senatvę už grotų. Tokio likimo neišvengė ir šis aukštas pareigas ėjęs estas, įkalintas Tartu kalėjime ir ieškantis paguodos Biblijoje.

Šį pražilusį vyresnio amžiaus vyrą, kuris žiūri iš nuotraukų liūdnu žvilgsniu, NATO pripažino labiausiai Aljansui pakenkusiu šnipu. 141 puslapio ataskaitoje rašoma, kad H.Simmas galėjo prieiti prie daugumos slaptų NATO dokumentų, kuriuos Estija gavo įstojusi į Aljansą 2004 m. Manoma, kad iki 2008 m. rugsėjo, kai buvo suimtas, jis perdavė Rusijai tūkstančius tokių dokumentų.

Karjeros pradžia

H.Simmas gimė 1947 m. mažame Estijos miestelyje. Kai vaikui sukako dveji, jo motina per plauką išvengė tremties į Sibirą. Netrukus ji ištekėjo ir išvažiavo palikusi berniuką senelės ir tetos globai.

Mokykloje jis buvo ambicingas, stropus ir lengvai pritapo. 1966 m., kai Taline studijavo chemiją, jis kartą tapo jaunuolių grupuotės ir milicijos susirėmimo liudininku. H.Simmas įsikišo ir padėjo milicijai susitvarkyti su gauja. Pareigūnai nustebo sulaukę tokio pagalbininko ir pasiūlė jam darbą. Taip prasidėjo jo karjera KGB.

1975 m. H.Simmas su pagyrimu baigė Sovietų Sąjungos vidaus reikalų ministerijos akademiją, įstojo į Komunistų partiją.

Jaunuoliui tekdavo lydėti delegacijas į užsienį, o toks darbas buvo skiriamas tik politiškai patikimiems žmonėms. Jis užmezgė romaną su lėktuvo palydove ir ši 1974 m. pagimdė jam vaiką. Dabar ši moteris dirba kompiuterių specialiste Europole – Europos policijos biure.

Staigūs gyvenimo posūkiai

Artėjant Sovietų Sąjungos saulėlydžiui H.Simmas turėjo pulkininko laipsnį ir 44 apdovanojimus, įskaitant visus tris medalius už pavyzdinį elgesį. Bet 1991 m. jo pasaulis subyrėjo. Estijai atgavus nepriklausomybę KGB turėjo pasitraukti iš šios šalies.

Tuomet H.Simmas netikėtai tapo Estijos nepriklausomybės gynėju. Kai 1990 m. gegužę griežtos linijos komunistai Taline atakavo parlamento ir vyriausybės rūmus, šis organizavo jų gynybą. Visuomenės akyse jis tapo didvyriu, todėl gandai, kad jis leido rusams saugiai ištrūkti, greitai buvo pamiršti.

Tai leido H.Simmui pratęsti karjerą nepriklausomoje Estijoje. Jis tapo Harjumo apskrities policijos viršininku, prižiūrėjo Rusijos armijos pasitraukimą ir padėjo demontuoti sovietines branduolines galvutes. 1994 m. H.Simmas pradėjo vadovauti visai Estijos policijai, bet vos po šešių mėnesių buvo apkaltintas korupcija. Pareigūnui buvo pasiūlytos žemesnės pareigos, bet jis atmetė pasiūlymą ir paliko darbą.

Užverbavo senas pažįstamas

1995 m. išsiskyręs su 20 metų jaunesne mergina H.Simmas išvyko pailsėti į Tunisą ir turguje sutiko seną pažįstamą nuo KGB laikų.

"Tai aš, Valentinas", – tarė vyriškis. Tai buvo jo slapyvardis, o tikras vardas – Valerijus Zencovas. Jis taip pat mokėsi Talino universitete ir dar būdamas jaunas pradėjo karjerą KGB. Nors oficialiai išėjo į pensiją 1991 m., vyras tęsė darbą ir kūrė agentų tinklą Baltijos šalyse.

H.Simmas tuo metu neturėjo darbo ir jautėsi nereikalingas, bet iš pradžių nesutiko bendradarbiauti su V.Zencovu. Tuomet pastarasis esą ėmėsi spaudimo ir pagrasino atskleisti H.Simmo praeitį KGB. Po keturių bokalų alaus estas pasidavė ir pareikalavo, kad grįžus į tarnybą jam būtų suteiktas pulkininko laipsnis. Nuo to laiko jis pradėjo dirbti SVR – vienoje tarnybų, žlugus Sovietų Sąjungai tęsiančių KGB darbą.

Tokia yra paties H.Simmo papasakota istorija. Tačiau NATO pareigūnai įtaria, kad jis niekuomet nebuvo nutraukęs ryšių su Maskva.

Padirbėjo ir Vokietijai

Grįžęs iš Tuniso H.Simmas buvo pakviestas dirbti į Estijos gynybos ministeriją ir netikėtai gavo Analizės skyriaus vadovo postą. Jo užduotis buvo stiprinti kontaktus su ES ir NATO bei spartinti Estijos stojimą į Vakarų gynybinį aljansą.

Atlikdamas šias užduotis H.Simmas rusams perduodavo jam į rankas patenkančių dokumentų kopijas. Išmokytas V.Zencovo, jis įdėdavo juostas į pakelius nuo gėrimų ir išmesdavo juos į parko šiukšliadėžes. Šitaip informacija buvo perduota mažiausiai šešiolika kartų įvairiose šalyse.

Maždaug tuo pat metu H.Simmas pradėjo bendradarbiauti ir su Vokietijos užsienio žvalgybos tarnyba. Vyras informuodavo ją apie rusų bei nusikalstamų organizacijų veiklą Baltijos šalyse ir gaudavo už tai solidų atlygį.

Šnipų gudrybės

2001 m. H.Simmas vedė buvusią sovietų milicininkę Heete, kuri taip pat padarė sėkmingą karjerą ir tuo metu vadovavo Policijos departamento Teisės skyriui. Ji dažnai keliaudavo į užsienį su vyru. 2001 m. Helsinkyje jie susitiko su V.Zencovu. Pastarasis pranešė, kad išeina į pensiją, o jo vietą užims vyras vardu Antonio Amurettas de Jesusas Grafas – SVR agentas, turintis suklastotą portugalo tapatybę.

Tikras jo vardas buvo Sergejus Jakovlevas. Pasak NATO pareigūnų, jis vadovavo visam Rusijos agentų tinklui Baltijos šalyse. Pirmąkart H.Simmas su juo susitiko traukinių stotyje Talino pakraštyje. Estas ant kairiojo peties nešėsi krepšį – tai buvo ženklas, kad jo niekas neseka.

Bendradarbiaudamas su S.Jakovlevu H.Simmas gaudavo standartinį agento atlyginimą – 1 tūkst. eurų (3450 litų) ir dar 200 eurų (690 litų) priedą per mėnesį. S.Jakovlevas taip pat davė agentui vaizdo kamerą, nešiojamąjį kompiuterį, duomenų kaupiklių ir vaistų dėžutę dvigubu dugnu, kurioje buvo galima slėpti atminties korteles.

H.Simmas fotografavo ir kopijavo tūkstančius dokumentų ir duomenis perdavė ryšininkui. Jie buvo susitikę keturiolika kartų įvairiose Europos šalyse. Agentai vengė Didžiosios Britanijos, nes ten įrengta labai daug stebėjimo kamerų, Norvegijos, nes ši šalis labai brangi, ir Vokietijos, kur gatvėse būna daug policininkų.

Prieš kiekvieną susitikimą H.Simmas iš taksofono išsiųsdavo skaitmeninį kodą į S.Jakovlevo pranešimų gaviklį. Kodą sudarė jo identifikacinis numeris, skaičiai 242 ir 55. Pastarasis reiškė, kad susitikimas įvyks taip, kaip planuota.

Po to H.Simmas turėjo laukti S.Jakovlevo sutartoje vietoje. Atsiradus keblumų, agentas turėjo nusiųsti ryšininkui skaičių 77. Tačiau jokių problemų niekada nebuvo iškilę.

V.Putinas liko patenkintas

2004 m. kovo 29 d. Estijai įstojus į NATO, H.Simmas pradėjo dirbti Gynybos ministerijos Nacionalinio saugumo departamente. Dabar jis pats galėjo spręsti, kas su kokiais dokumentais gali dirbti, nes tapo atsakingas už slaptų dokumentų apsaugą bei saugų duomenų perdavimą NATO ir ES organizacijoms.

Rusijos žvalgyba ypač domėjosi NATO šifravimo technologijomis, ir H.Simmas suteikė jai tiek daug vertingos informacijos, kad Aljansas slaptoje ataskaitoje turėjo pripažinti: "Dabar priešininkai gerai žino mūsų silpnąsias puses."

Agentui taip pat buvo patikėta potencialių šnipų paieška. Jis turėjo rinkti apie juos detalią informaciją, įskaitant pomėgius ir silpnybes.

2006 m. H.Simmas dalyvavo NATO konferencijoje Briunsiume, Nyderlanduose. Jos dalyviams buvo išdalytos kompaktinės plokštelės, kuriose įrašyta informacija apie visus žinomus Rusijos šnipus Šiaurės Atlanto aljanse. Tokia plokštelė netrukus atsidūrė ant V.Putino stalo. Už vertingą informaciją H.Simmas gavo 5 tūkst. eurų (17,3 tūkst. litų) premiją ir generolo majoro laipsnį.

Pasidavė nesipriešindamas

Aljansui tai buvo labai stiprus smūgis. Po kurio laiko virš H.Simmo pradėjo kauptis įtarimų debesys. 2008 m. gegužės 26 d. Vokietijos žvalgyba ir JAV Federalinis tyrimų biuras pradėjo operaciją "Baltasis riteris" ir ėmė sekti estą, kuris tuo metu dirbo gynybos ministro patarėju.

2008 m. rugsėjo 16 d. S.Jakovlevas šiurkščiai pažeisdamas slaptumo taisykles paskambino H.Simmui į mobilųjį telefoną, pasakė, kad serga, ir atšaukė planuotą susitikimą. Šį pokalbį įrašė Estijos teisėsauga.

Kilpa pradėjo veržtis šnipui aplink kaklą. Po trijų dienų jis su žmona išvažiavo į Keilą aplankyti pamotės. Jie sustojo prie prekybos centro, kad nupirktų jai pyragą. Grįžtantis prie automobilio H.Simmas buvo suimtas. Teisėsaugos pareigūnai į sulaikymo operaciją buvo iškvietę greitosios pagalbos automobilį tam atvejui, jeigu šnipas priešintųsi. Tačiau jis to nedarė.

Sulaikytojo namuose policija rado šnipinėjimo įrangą, slaptų dokumentų, du pistoletus ir du šautuvus, suplėšytą raštelį su S.Jakovlevo instrukcijomis. Ant atplaišų buvo rasta pastarojo DNR pėdsakų. Po agento arešto S.Jakovlevas dingo it į vandenį. Sklando gandai, kad jis išvyko į Jungtines Valstijas.

Paprastas išdavikas

2009 m. vasario 25 d. H.Simmas už išdavystę ir šnipinėjimą buvo nuteistas kalėti 12 metų. Jis taip pat turės atlyginti valstybei padarytą žalą, kuri siekia 1,3 mln. eurų (4,5 mln. litų), ir grąžinti iš jos gautą atlyginimą – 85 tūkst. eurų (293 tūkst. litų).

Nuteistojo turtas buvo areštuotas. Jam priklausė devyni nekilnojamojo turto objektai, monetų ir paveikslų kolekcijos.

Metai iki arešto H.Simmas padovanojo kandeliabrus gimtojo miestelio bažnyčiai. Tačiau dosni dovana neatnešė jam sėkmės. Subliūško ir viltis ramiai nugyventi senatvę Rusijoje. Per pastarąjį susitikimą S.Jakovlevas pranešė estui, kad aukštas rangas ir medaliai buvo išgalvoti. H.Simmas liko tiesiog papirktas išdavikas.