Praėjus dvejiems metams po to, kai popiežius Pranciškus įsiveržė į Vatikaną, žadėdamas sudrebinti Bažnyčios pamatus, jo oponentai laikosi kantraus laukimo taktikos, siekdami sustabdyti pontifiko reformų užmojus.

Pirmasis iš Lotynų Amerikos kilęs pontifikas giriamas už tai, kad atnešė naujų vėjų Katalikų Bažnyčios ryšiuose su maždaug milijardą narių turinčia tikinčiųjų bendruomene.

Jo gebėjimas bendrauti su žmonėmis, lyderystė sprendžiant įvairius opius klausimus, tokius kaip kunigų pedofilija, taip pat užuominos, kad į kai kuriuos ginčus kurstančius dalykus, tokius kaip homoseksualumas ir skyrybos, derėtų žvelgti pragmatiškiau ir atlaidžiau, padėjo bent iš dalies išsklaidyti nuostatą, kad Bažnyčią kausto gili krizė, įsigalėjusi vadovaujant jo pirmtakui Benediktui XVI.

Tačiau buvęs argentinietis arkivyskupas Jorge Bergoglio (Chorchė Bergoljas), kuris penktadienį mini savo išrinkimo antrąsias metines, gerai suvokia, kad bus nelengva suderinti katalikišką požiūrį į šeimą su daugelio tikinčiųjų gyvenimo tikrove XXI amžiaus pradžioje.

Pontifikas aukštai pakėlė kartelę sprendžiant tuos klausimus, savo vadovavimo pradžioje suplanavęs du didelius vyskupų sinodus, kurių buvo gvildenami jautri šeimos tema.

Su tuo susijusias grėsmes pabrėžė įvykiai pirmajame sinode pernai spalį, kai suirzę konservatyvių pažiūrų vyskupai mobilizavosi, kad užkirstų kelią precedento neturinčiam atsigręžimui į gėjų bendruomenę ir lankstesniam požiūriui į katalikų skyrybas.

Dėl to Pranciškaus užmojai atsitrenkė į instituciją, kurioje konservatoriai yra išsaugoję pranašumą, artėjant antrajam sinodui šių metų spalį.

„Tas sinodas patvirtino, kad dabar Vatikane vyksta atviras konfliktas dėl labai rimtų klausimų“, – sakė Vatikano ekspertas Marco Politi (Markas Politis), neseniai paskelbęs straipsnį „Pranciškus tarp vilkų“.

„Pats popiežius susirūpinęs, – M.Politi sakė naujienų agentūrai AFP. – Prieš Kalėdas jis sakė vienam draugui ir Lotynų Amerikos, kad „vienintelis dalykas, kurio prašau Viešpaties – kad pokyčiai, dėl kurių asmeniškai aukojuosi, nebūtų kaip užgesinama šviesa.“

M.Politi nuomone, Benedikto XVI istorinis sprendimas atsistatydinti, o ne laukti mirties pontifiko poste, tapo Šventojo Sosto žaidimo taisykles pakeitusiu veiksniu. 78 metų Pranciškus užsimena, kad irgi gali pasirinkti šią galimybę.

„Tai laiko atžvilgiu ribotas pontifikatas, – aiškino ekspertas. – Tai reiškia, kad oponentai gali stebėti laikrodį ir sakyti sau: „Mums tereikia palaukti 4–5 metus, kol visa tai baigsis.“

„Tai yra nauja, ir tai juos stiprina“, – pridūrė M.Politi.

Pranciškaus planai taip pat susidūrė su rafinuota opozicija Romos Kurijoje – Vatikano biurokratiniame aparate, valdančiame visą Bažnyčią.

Kai kurie Pranciškaus pasisakymai apie Vatikano pareigūnus, kuriuos jis yra pavadinęs išlepintais, atitrūkusiais nuo tikrovės ir kenčiančiais dėl „dvasinės Alzheimerio (Alcheimerio) ligos“, nepadėjo pontifikui pelnyti Kurijos palankumo.

Pranciškaus įprotis skelbti skubotus vertinimus daugeliui taip pat kelia susirūpinimą ar netgi pyktį, kad itin svarbūs teologiniai klausimai paverčiami vien skambiomis frazėmis.

Savo komentaru apie gėjus – „Kas aš toks, kad teisčiau“ – Pranciškus susilpnino šimtmečius gyvavusį Bažnyčios mokymą, kad homoseksualūs santykiai yra nuodėmingi.

Sarkastiški pareiškimai – pavyzdžiui, kad katalikams nedera „veistis kaip triušiams“ ir kad įžeidinėjantys tikėjimą gali tikėtis jo „niukso“ – taip pat prisidėjo prie dabartinio Vatikano paradokso: juo populiaresnis Pranciškus tampa pasaulyje, juo mažesnis jo palaikymas tarp Bažnyčios hierarchų.

„Daugelis praktikuojančių katalikų jaučiasi nesmagiai, – sakė Vatikano radijo darbuotoja Romilda Ferrauto (Romilda Ferauto). – Jie supranta, kad popiežius nori parodyti gailestį gyvenimo nuskriaustiems, bet taip pat klausia – na, o kaip tiesa, Dievo įstatymai?“

Tokių abejonių išsako ne vien žurnalistai.

„Joks sinodas, joks vyskupas ir netgi popiežius negali atimti brangenybės, kuri yra katalikų tikėjimas“, – neseniai pabrėžė vyskupas Athanasius Schneideris (Atanasijus Šneideris).

Tokie nepritariantys balsai yra labai svarbūs, sako M.Politi.

„Kritika greitai virsta didžiule inercija, – aiškino jis. – Kai popiežius pasiūlo keisti ganytojišką požiūrį tokiuose klausimuose kaip seksualinė moralė, atsakymas būna spengianti tyla. Kai reikalauja, kad Bažnyčios tarnai gyventų kukliai, kaip daro jis pats, nepamatysime daugelio vyskupų, atsisakančių savo rūmų.“