Pereiti į pagrindinį turinį

Įvertino Vakarų lyderių skambučius Minsko ir Maskvos vadovams: ES turi Achilo kulną

2021-11-17 17:25 diena.lt inf.

Kadenciją baigiančios Vokietijos kanclerės Angelos Merkel skambutis Baltarusijos režimo vadovui Aliaksandrui Lukašenkai vertinamas nevienareikšmiškai. Minsko propagandistai tai išnaudoja kaip pergalę – esą pasaulis pagaliau A. Lukašenką pripažino kaip šalies prezidentą. Ką reiškia šis skambutis LNK klausė Rytų Europos studijų centro direktoriaus Lino Kojalos.

Aliaksandras Lukašenka ir Angela Merkel
Aliaksandras Lukašenka ir Angela Merkel / Scanpix nuotr., redakcijos montažas

– Kodėl Merkel kalbasi su Lukašenka? Ar tai nėra mūsų bendrystės pamynimas?

– Aš manau, kad buvo tartasi. Tai nebūtų būdinga Merkel, jeigu būtų visiškai vienašališkas sprendimas. Ko gero, kad ji yra unikalioje pozicijoje – būti ta lydere, kuri gali žengti šį žingsnį. Visų pirma, todėl, kad ji yra nueinanti politinė lyderė. Be to, ji yra ta lyderė, kuri užsitarnavo didelį politinį svorį Europos Sąjungos viduje ir ja, ko gero, yra pasitikima. Tad jeigu kas nors galėtų skambinti Lukašenkai, ko gero, tai pirmiausia turėtų būti Merkel. 

 Po paskutinio Gitano Nausėdos interviu BBC radijui jūs suprantate, kokią žinutę mes siunčiame partneriams Vakaruose?

– Panašu, kad yra sekama tuo, ką padarė Angela Merkel. Nesu tikras, ar tai duoda vaisių. Mes nežinome, kas buvo susitarta tame pokalbyje, jeigu apskritai kas nors susitarta. Ir net jeigu kažką ir buvo galima išgirsti iš Lukašenkos kaip pažadą ar ketinimą, kaip galima tikėti, kad tai bus praktikoje įgyvendinama. Jeigu artimiausiu metu situacija pasienyje negerės, ko gero, traktuosime, kad tas diplomatinis žingsnis jokių aiškių rezultatų nedavė. Bet jeigu Merkel pasiryžo tam, suprasdama, kad Lukašenka tikrai savo propagandoje triumfuos, ko gero, buvo suvokta, kad situacija pasienyje yra labai rimta, eskalacijos rizika yra labai didelė ir būtina žengti tokį žingsnį.

 Kokia yra ponios Merkel strategija, kai propagandistai šį skambutį jau išnaudojo kaip Baltarusijos pergalę, nes Vakarai kalbasi su Lukašenka kaip su Baltarusijos vadovu?

– Matyt, kad tai yra bandymas suvaldyti situaciją, nes aiškios perspektyvos, kad ji galėtų keistis į gera nėra, bent jau be tiesioginio Baltarusijos režimo įsikišimo ar tų srautų stabdymo, ar bent jau prisidėjimo prie stabdymo. 

 Bet ir pati Vokietija nėra vieninga. Kai Angela Merkel sako, kad reikia stabdyti migrantus, Miuncheno merė kviečia juos atvykti į Miuncheną. 

– Vokietija yra federalinė valstybė. Kiekvienos žemės ir netgi atskirų didesnių miestų vadovai, ko gero, gali turėti savo pozicijas. Bet oficiali ir nueinančios vyriausybės, ir būsimos valdančiosios, ko gero, partijos, pagrindinė pozicija yra ta, kad tie žmonės, kurie yra šiandien susirinkę pasienyje, negali lengvai patekti į Europos Sąjungą. Taip, turi būti sudarytos teisinės prielaidos tiems, kurie yra verti gauti pabėgėlio statusą, bet, iš principo, veržimasis į Europą turi būti stabdomas, todėl yra palaikoma Lenkijos laikysena.

 Kodėl tokie skambučiai yra greitesni nei sankcijos, kurios realiai paveiktų Minską, o galbūt ir Maskvą?

– Sankcijos yra 27 valstybių susitarimas plius teisinis procesas plius jo praktinis įgyvendinimas. Vadinasi, tai kalendoriuje gerokai išsiplečia ir dažnai mes matome, kad pirmiausia pritaikomos sankcijos, vėliau jos gali būti švelninamos, atšaukiamos arba netgi pripažįstamos neteisėtomis. Paskambinti diplomatiniu kanalu be jokių įsipareigojimų, ko gero, visuomet yra paprasčiausias kelias ir mes matėme tam tikrus to etapus. Pirmiausia buvo kalbamasi su Putinu tarsi nieko tiesiogiai nedarančiu veikėju, nors atsieti jį nuo procesų Baltarusijoje yra iš esmės neįmanoma. Akivaizdu, kad tai, turbūt, nedavė rezultatų, todėl buvo judama tolesniu keliu. 

Europos Sąjunga visuomet iškilus tokiai krizei buksuoja.

– Ar šis skambutis nėra kaip prisipažinimas, kad jūs laimite ir mielas, gerbiamas prezidente, šalies vadove, kažką darykite?

– Sakyčiau, tai yra prisipažinimas, kad Europos Sąjunga turi Achilo kulną. Tai yra migracijos politika. Mes tą matėme su Graikija, dabar matome rytiniame Europos Sąjungos pasienyje. Europos Sąjunga visuomet iškilus tokiai krizei buksuoja. Deja, bet galime manyti arba bent jau nuogąstauti, kad tai, kas vyksta dabar, gali ateityje kartotis. Nebūtinai mūsų pasienyje, bet kažkur kitur. Ir mes vėl matysime pusiau desperatiškus diplomatinius bandymus kaip nors sustabdyti situaciją, bet ne užtikrinti, kad ilgalaikėje perspektyvoje tai nepasikartotų. 

 Lukašenka pasakė, kad turi planą, kaip išspręsti krizę, ir kad Minskas daro viską, kad ją išspręstų. Kas būtų, jeigu visgi Vakarai nusileistų Minskui? 

– Klausimas, ko Lukašenka galėtų reikalauti mainais. Akivaizdu, jis gavo telefoninį skambutį – tai jau jam yra didelis pliusas, nes jis galės sakyti, kad yra teisėtas valstybės vadovas. Bet galbūt jis toliau reikalaus kitų dalykų, tai yra sankcijų švelninimo arba visiško sustabdymo, galbūt tolesnio jo legitimizavimo, tolesnių susitikimų ir pokalbių su kitais Europos lyderiais. Tai virsta domino, kuris yra sunkiai sustabdomas. Iš esmės Lukašenka galės teigti ir jau teigia savo propagandoje, kad „aš parodžiau, jog turiu svertų priversti Europą elgtis taip, kaip aš noriu“. Tai, matyt, Europa skaičiuoja, kad tas žingsnis dar buvo pakankamai toleruotini kaštai, bet jeigu jie neduos rezultato, matyt, Lukašenka prašys daugiau. Vargu, ar Europa galės tą duoti.

 Bet tai ne pirma krizė, kurioje ponia Merkel bando lyderiauti ir kalbėtis su Rytų diktatoriais. Kodėl ponia Merkel vis bando kalbėtis, nors akivaizdu, kad norimų rezultatų vis tiek nėra ir nebus?

– Tai užkoduota, ko gero, Vokietijos užsienio politikos principuose. Tikėjimas, kad galima kalbėtis ir rasti sąlyčio taškų yra nepamainomas Vokietijos užsienio politikos principas. 

 Tuo metu, kai Angela Merkel bando kalbėtis su Rytų lyderiais, Vokietijos reguliuotoja laikinai stabdo Nord Stream 2“ projekto sertifikavimo procesą. Tai reiškia, kad dujotiekis laikinai sustojo. Pasirodo, spaudimo priemonių turi ir Vokietija?

– Turi, bet negalima to sieti tiesiogiai su politika. Vis tik reguliuotojas demokratinėje valstybėje yra savarankiškas organas ir priėmė sprendimą remdamasis teisiniais argumentais. Panašu, kad jie yra labiau techninio pobūdžio, kurie ne visiškai sustabdo sertifikavimo procesą, bet jį prailgina ir paties dujotiekio praktinis realizavimas gali nusikelti į kitus metus, gal net kitų metų antrąją pusę. Tai, turbūt, tiesiogiai to sieti negalima, bet galime manyti, kad Angela Merkel žinojo, jog tokie sprendimai artėja ir galbūt galėjo žaisti tam tikrą gero ir blogo policininko arba palankaus ir šiurkštesnio sprendimo žaidimą ir bandyti atrasti tą balansą, kuris būtų palankus abiem pusėms.

 

Naujausi komentarai

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.
Atšaukti
Komentarų nėra
Visi komentarai (0)

Daugiau naujienų