Dviprasmiškos žinutės

Žvelgiant iš nominalios perspektyvos, Kim Jong Uno valdoma šalis pagal karinę galią atrodo grėsmingai. 1,32 mln. aktyvių karių (ketvirta vieta pasaulyje), beveik 6 tūkst. tankų ir 4,5 tūkst. savaeigių artilerijos pabūklų (pagal abu skaičius – antra vieta pasaulyje) ir trečdalis viso BVP kasmet skiriamų lėšų karinėms pajėgoms (nuo 2022 m.). Visa tai leidžia Šiaurės Korėją santykinai aukštai pozicionuoti karinės galios reitinguose.

Šiaurės Korėjos aktyvumas testuojant tarpžemynines raketas papildo jos nedraugišką įvaizdį. Bandymais siekiama parodyti, kad ne tik antžeminės pajėgos, bet ir tolimojo nuotolio ginkluotė turi būti verta pasaulio pagarbos. Tačiau sunku iš šalies objektyviai vertinti pajėgų pasiruošimą aktyviems veiksmams – ir ne tik dėl patikrintinų šaltinių stokos. Nors ši šalis oficialiai kariauja su Pietų Korėja, ji jau kuris laikas neturi galimybės parodyti savo galios tikro mūšio sąlygomis, todėl skaičiais išreiškiama galia negali būti objektyviai vertinama. Vis dėlto tai netrukdo režimui pastaruoju metu vis aktyviau skleisti žinučių apie tai, kad jis nesiekia išvengti karinio konflikto.

Retorika, rodanti atsiribojimą nuo susivienijimo idėjos, praėjusiais metais pasidarė aštresnė. Tai iliustruoja ir praėjusių metų paskutinę dieną publikuotas Šiaurės Korėjos centrinės naujienų agentūros (KCNA) pranešimas apie gruodžio pabaigoje vykusį Korėjos darbininkų partijos centro komiteto VIII posėdį. Jame teigiama, esą Kim Jong Unas pareiškęs: „Susivienijimas su Korėjos Respublika niekada nebus įmanomas.“ Akivaizdu, kad toks retorikos pokytis susijęs su konservatyvaus Pietų Korėjos prezidento Yoon Suk-yeolo išrinkimu, bet ką tai reiškia vertinant Šiaurės Korėjos agresyvumą?

Pirmiausia ir akivaizdžiausia – tai gali lemti vis aktyvėsiančius buferinių zonų apšaudymus, kurie jau vyksta. Antra, korėjiečių tauta buvo padalyta 1948 m. ir tai niekaip nebuvo susiję su pasidalijimu tautos viduje – korėjiečiai laikytini itin homogeniškais. Dėl to tautos suvienijimas, nugalint išorės primestą padalijimą, visada buvo iškeliamas kaip prioritetas. Kim Jong Uno teiginiai, kad susivienijimas negalimas, tartum suponuoja dviejų tarpusavyje nebesuderinamų korėjiečių tautų egzistavimą, o tai iš principo paneigia bendro kraujo korėjietiško etnonacionalizmo prieigą. Bendro kraujo etnonacionalizmas tarp korėjiečių vis dar itin stiprus.

Tačiau, turint tai omenyje, būtų netikslu teigti, kad Šiaurės Korėja yra pasiryžusi pulti. Tiesioginė konfrontacija ir visa apimantis karinis konfliktas su Pietų Korėja – vargiai įmanomas scenarijus. Kitaip sakant, sunku įsivaizduoti situaciją, kurioje pastaroji pasiduotų kaimynės provokacijoms. Žvelgiant nominaliai, diktatūros, palyginti su demokratijomis, yra labiau linkusios ignoruoti žmogiškąjį faktorių ir visiškai neatsižvelgia į bendrąjį gėrį, vadinasi, stodamos į karą, jos nerizikuoja nei visuomenės palaikymu, nei išlikimu valdžioje. Pietų Korėjoje yra priešingai.

Situacija gali kisti po rinkimų JAV, ypač tuo atveju, jei į postą grįžtų D. Trumpas, – su Kim Jong Unu jis jau ne kartą buvo susitikęs.

Vis dėlto, žvelgiant į Šiaurės Korėjos ginklavimąsi iškyla ir kita dimensija – netiesioginis globalumas. Šiuo terminu apibrėžiame tokią valstybę, kuri faktiškai yra izoliuota, bet jos vidaus gamybos produktų gali būti ir už šalies ribų.

Izoliuota pasaulinė žaidėja?

Pernai rugsėjį vykęs Šiaurės Korėjos ir Rusijos vadovų susitikimas buvo skirtas kariuomenės reikalams aptarti. Pasklidusios žinutės apie galimą šių šalių karinį bendradarbiavimą kėlė klausimų apie Rusijos desperaciją ieškant partnerių ir paramos tarp globaliai atstumtųjų, taip pat apie tai, ką Šiaurės Korėja gali pasiūlyti. Manytina, kad tam tikras susitarimas buvo pasiektas, nes, sprendžiant pagal 2023 m. pabaigoje ir 2024 m. pradžioje pasirodžiusius pranešimus, Rusijos agresijoje prieš Ukrainą buvo panaudoti Šiaurės Korėjoje gaminti artilerijos sviediniai.

Kitas karštasis taškas, kuriame Šiaurės Korėjos buvimas pastebimas, – Izraelio ir „Hamas“ konfliktas. Žiniasklaidoje paviešintuose vaizdo įrašuose buvo galima matyti Šiaurės Korėjoje pagamintų ginklų, tokių kaip raketinės granatos F-7 (RPG) ir 122 mm artilerijos sviediniai. „Associated Press“ pateiktame vaizdo įraše taip pat buvo matyti „Hamas“ kovotojų su Šiaurės Korėjoje pagaminta prieštankine raketa.

Nedaug kam žinoma, kad už savo sienų ribų Šiaurės Korėja siunčia ne tik ginklų, bet ir studentų. Režimas supranta, kad, norint vystyti ginklų pramonę ir branduolinę programą, svarbu ugdyti žmogiškuosius išteklius, suteikiant galimybę užsienyje studijuoti tiksliuosius ir gamtos mokslus. Problema, kad šiandien tikslių duomenų apie Šiaurės Korėjos studentus užsienyje nėra.

Ankstesnių metų UNESCO ataskaita rodo, kad 2012 m. daugiau nei 1 400 Šiaurės Korėjos piliečių studijavo įvairiose pasaulio šalyse. Nors pagal ataskaitą labiausiai pageidaujama studijų šalis buvo Rusija (po jos – Indija, Prancūzija, Australija ir Kanada), daugiausia studentų iš Šiaurės Korėjos buvo siunčiama į Kiniją. Tiesa, ataskaitoje ši kryptis nenurodoma. Šią tendenciją galima rasti Kinijos ambasados Šiaurės Korėjoje tinklalapyje, kuriame nurodoma, kad į Kiniją kasmet atvyksta apie 400 Šiaurės Korėjos piliečių bakalauro, magistro, doktorantūros ar kitų kursų pagrindu. Matant pastarųjų metų įvykių raidą galima numanyti, kad studentų (ar studento viza prisidengiančių darbininkų) srautas į Kiniją ir Rusiją neturėtų sustoti.

Žvelgiant į Europą, dar 2018 m. Vokietijos ir Šiaurės Korėjos universitetai pasirašė susitarimo memorandumus, mažai susijusius su tarptautinėmis sankcijomis prieš pastarąją ir skatinančius akademinį bendradarbiavimą tarp abiejų šalių. 2020 m. sausį dvylika studentų iš Kim Il Sungo universiteto Germanistikos katedros lankėsi Laisvajame Berlyno universitete (Free University Berlin) patobulinti savo kalbos įgūdžių. Manytina, kad jaunuoliai buvo atrinkti iš ištikimo šaliai elito gretų ir Vokietijoje išbuvo tris savaites. Tai rodo, kad užsienyje lankosi ir studijuoja kur kas daugiau Šiaurės Korėjos gyventojų, nei būtų galima pamanyti. Taigi, netiesioginis globalumas.

Ko siekia Pchenjanas?

Pastarieji įvykiai – ginklų bandymai, ginkluotės siuntimas užsienin, susivienijimo idėjos viešas atmetimas – rodytų, kad pradedami deginti net ne tiltai, o paskutiniai liepteliai, kurie dar jungia Šiaurės Korėją ne tik su pietine kaimyne, bet ir Vakarų pasauliu. Atšaukimas iki dabar galiojančių įvairių sankcijų, kurias įvedė tiek tarptautinės organizacijos, tiek ir atskiros šalys, tampa itin miglota ateities perspektyva. Vadinasi, greitai dar labiau padidės niša, atsiradusi dėl galimai negrįšiančios Vakarų paramos.

Iš to natūraliai išplaukia kita išvada – Šiaurės Korėjos suartėjimas su Rusija ir, tikėtina, kitais nedemokratiniais režimais tampa akivaizdžiai nuspėjamu tolesniu žingsniu. Galiausiai, ginkluotė nesuteikiama už ačiū – šalis kažką gavo. Remiantis oficialiais šaltiniais, teigiama, kad pernykštis derlius buvo didesnis nei įprastai, bet Šiaurės Korėjos visuomenę, toliau užimančią podukros vaidmenį vyriausybės prioritetų sąraše, išmaitinti reikia. Per pastaruosius penkiolika metų pasaulio valstybių ir įvairių organizacijų parama maisto produktais buvo nereguliari ir vis mažėjo. Manoma, kad mainais už amunicijos perdavimą Rusija galėtų teikti sudėtingesnių karinių technologijų, bet peršasi mintis, kad maisto produktų ir gamtos resursų aspektas taip pat galėtų figūruoti susitarimuose.

Galiausiai, nenustojantis Šiaurės Korėjos žvanginimas ginklais yra kelialypė žinutė – skirta pasaulio bendruomenei, kuri priešiška jai; savo gyventojams ir partneriams. Pastarieji gali būti geriausiai iš visų trijų grupių informuoti apie Šiaurės Korėjos pasiekimus ir technologinę būklę, o truputis papildomos reklamos tikrai nepakenks. Savi gyventojai, matydami nestojantį karo pramonės vystymą, turėtų jaustis saugesni ir užtikrinti, kad priešiškame pasaulyje jais valdžia rūpinasi ir gina. Likęs priešiškas pasaulis turėtų išlaikyti adekvatų pagarbos lygį kalbėdamas apie Šiaurės Korėją, nes, jei ji ir stokoja švelniosios galios argumentų, kietoji galia (ir kietuoju kuru varomos raketos) tų argumentų turėtų pridėti. Anksčiau tie argumentai turėjo leisti grįžti prie dialogo su JAV („nustosime vystyti branduolinę programą, jei suteiksite paramos“), o po pastarųjų įtarimų reveransais Rusijai ir „Hamas“ situacija darosi sudėtingesnė.

Žinoma, Šiaurės Korėjos valdžios logiką galima bandyti paaiškinti ir kitu kampu – kuo grėsmingesni jos žingsniai, galintys keisti esamą situaciją, tuo turėtų didėti poreikis užkardyti šiuos veiksmus. Tad tie, kurie suinteresuoti situacijos deeskalavimu, turėtų imtis iniciatyvos ir grąžinti Šiaurės Korėją prie derybų stalo. Tokiu atveju akys krypsta į JAV, kurios turi daug galios svertų regione. Tačiau neatrodo, kad J. Bideno administracija imtųsi žingsnių tęsti dialogą su Šiaurės Korėja, net ir turint omenyje JAV prezidento siekį laikyti atvirus komunikacijos kanalus. Situacija gali kisti po rinkimų JAV, ypač tuo atveju, jei į postą grįžtų D. Trumpas – su Kim Jong Unu jis jau ne kartą buvo susitikęs.

Tad klausimas lieka atviras – kuris iš scenarijų labiau atsipirks ilgalaikėje perspektyvoje: bandyti sulaikyti Šiaurės Korėją Vakarų diplomatijos priemonėmis ar galutinai atsisakyti šios minties? Kad ir koks atsakymas būtų, atrodo, kad Šiaurės Korėja ir toliau bus girdima, matoma ir aptinkama pasaulyje artimiausiu metu įvairiomis formomis.