„Lioša,
ačiū tau už 26 absoliučios laimės metus. Taip, net už paskutinius trejus laimės metus. Už meilę, už tai, kad visada mane palaikei, kad juokinai mane net iš kalėjimo, kad visada apie mane galvojai.
Nežinau, kaip gyventi be tavęs, bet pasistengsiu, kad tu ten, viršuje, džiaugtumeisi už mane ir didžiuotumeisi manimi. Nežinau, ar man pavyks, ar ne, bet stengsiuosi.
Esu tikra, kad vieną dieną susitiksime. Turiu tau tiek daug nepapasakotų istorijų ir telefone išsaugojau tiek daug tau skirtų dainų, kvailų, juokingų ir apskritai, tiesą sakant, siaubingų dainų, bet jos – apie mus, ir taip norėjau leisti tau jų pasiklausyti. Ir aš taip norėjau žiūrėti, kaip tu jų klausaisi ir juokiesi, o tada apkabini mane.
Myliu tave amžinai. Ilsėkis ramybėje“, – rašė Julija tuo metu, kai Maskvoje tūkstantinė žmonių minia į paskutinę kelionę lydėjo jos gyvenimo žmogų.
Naujausi komentarai