Praėjusią savaitę prieš teismą dėl išpuolių Indijos finansų sostinėje Mumbajuje stojęs Amiras Ajmalas Qasabas nesvajojo būti teroristu, bet jo istorija padeda suprasti, kodėl jauni pakistaniečiai tampa ekstremistais.

Vienas iš milijonų vargšų

Ravalpindis nėra tas miestas, kuriame šypsosi laimė. Tai prieglauda pavargusiems nuo sunkių žemės ūkio darbų ir bėgantiems nuo smurto, kuris karaliauja Pakistano ir Afganistano pasienyje. Šiame mieste už nusikaltimus nėra baudžiama, o už sunkų darbą neatlyginama. Tarp vargšų ir turtuolių čia stūkso galinga siena be menkiausio plyšio. Bet žmonės vis vien desperatiškai bando prasmukti į kitą gyvenimo pusę.

Tą padaryti atvykęs į Ravalpindį tikėjosi ir A.A.Qasabas. Jis nebuvo nei itin religingas, nei linkęs į smurtą. Skurdžioje šeimoje gimęs vaikinas buvo vienas iš daugybės milijonų vargšų Pietų Azijos jaunuolių, kurie stengiasi išbristi iš skurdo ir susikurti normalų gyvenimą.

2005 m. palikęs gimtąjį Faridkoto kaimą ir kelerius metus už menką atlyginimą dirbęs Lahore, vaikinas su draugu 2007 m. išvyko ieškoti laimės į Ravalpindį. Neturėdami pakankamai pinigų, jie sumanė apiplėšti namą. Tačiau tam reikėjo ginklų, todėl vaikinai nuėjo į turgų, kur įsikūrę daugybė ginklų parduotuvių, o prie kiekvieno kampo kabo plakatai, vaizduojantys vyrus su kalašnikovais. Tiesa, netgi Ravalpindžio parduotuvėse neįmanoma nusipirkti ginklo neturint leidimo. Tačiau reikalingų dokumentų neturintys žmonės visuomet laukiami prie ekstremistinės organizacijos Lashkar-e-Taiba (LeT) prekystalio. Jaunuoliai prie jo ir priėjo.

"Pamanėme, kad nusipirkę ginklus vis vien nemokėtume jais naudotis. Todėl sutikome dalyvauti mokymo kursuose", – rašė A.A.Qasabas ilgame prisipažinimo rašte, kuris pateko į JAV žurnalo "Time" redakciją.

Už valandos kelio nuo Lahoro esančią kovotojų stovyklą 1987 m. įsteigė trys Afganistano karo veteranai, gavę pinigų iš Osamos bin Ladeno. Tai ne paprasta stovykla, bet tikras mokymo kompleksas su keliomis mokyklomis, ligonine ir universitetu. Čia yra arklidės, tvenkinių, žaidimų aikštelių, liejykla, medžio dirbtuvės, mečetė ir net kompiuterių klasių. Tokių pranašumų dauguma valstybinių universitetų gali tik pavydėti.

Šiame komplekse kovotojai mokomi plaukti, kautis ir šaudyti iš šiuolaikiškų ginklų. A.A.Qasabui čia teko ištverti varginamas pratybas, dažnai dalyvauti pamaldose, klausytis religijos pamokų ir mokytis džihado filosofijos.

Įvaldė įvairius ginklus

A.A.Qasabas pirmą kartą išbandė ginklą, kai buvo nusiųstas į Pakistano kontroliuojamą Kašmyrą.

"Mus sunkvežimiu nuvežė į Manserą. Čia tris savaites šaudėme iš įvairių ginklų", – prisipažinimo rašte pasakojo jaunuolis. Paskui per dar keturis mėnesius treniruočių jis gerai įvaldė kalašnikovo automatą, raketsvaidžius ir minosvaidžius, pistoletus ir revolverius, išmoko mėtyti granatas, studijavo Indijos specialiųjų tarnybų veiklą.

Remdamasi filosofija, kad mirtis vykdant džihadą veda į rojų, LeT sukūrė pavojingiausią savižudžių būrių taktiką, dažnai naudojamą Kašmyre. Jie nėra paprasti savižudžiai, kurie tiesiog susisprogdina. Jie surengia reidą, stengdamiesi pridaryti kuo daugiau žalos, ir tik paskui nusižudo. Prieš operaciją elitiniu laikomo būrio nariai meldžiasi ir taria vienas kitam: "Susitiksime po mirties."

Šios taktikos pramoko ir A.A.Qasabas. Paskutinis treniruočių etapas vyko kitoje Kašmyro stovykloje. Čia jaunuolis susipažino su Zaki Ur Rehmanu, kurį visi vadino Dėde. Būtent jis pasirinko vaikiną į komandą, kuri turėjo atlikti slaptą operaciją.

Gavo instrukciją žudyti

Jauni kovotojai 2008 m. rugsėjo 15 d. sužinojo savo tikslą – Mumbajus. Teroristai išanalizavo miesto nuotraukas, darytas palydovo. A.A.Qasabui ir jo partneriui Ismailui Khanui buvo parodytas vaizdo įrašas iš traukinių stoties "Chhatrapati Shivaji Terminus", per kurią kasdien keliauja 3,5 mln. žmonių. Vyrai gavo tokią instrukciją: "Paleiskite ugnį per rytinį ir vakarinį piką, paskui paimkite kelis žmones įkaitais ir lipkite su jais ant kokio nors aukšto pastato stogo. Tuomet mes susisieksime su žiniasklaida ir pareikšime savo reikalavimus."

Paskutiniai pasirengimo darbai vyko apleistame name netoli Karačio. Iškilo pavojus, kad teroristų kėslai galėjo būti atskleisti. Rugsėjo pabaigoje Indijos žvalgyba pranešė apie gresiantį pavojų Mumbajaus viešbučiui "Taj Mahal", o spalio viduryje JAV tarnybos įspėjo, kad Indija gali būti užpulta iš jūros. Viešbutis sustiprino saugumą, paprašė policijos pagalbos, bet nieko neįvyko, ir lapkričio viduryje pavojaus ženklus visi jau pamiršo.

Sulaukė liūdnos atomazgos

Ankstyvą lapkričio 22-osios rytą būrys nepastebėtas išplaukė valtimi iš Karačio uosto. Kiekvienas kovotojas krepšyje turėjo aštuonias granatas, kalašnikovo automatą, 200 šovinių, dvi dėtuves, mobilųjį telefoną ir džiovintų vaisių. Išplaukę iš uosto, jie persėdo į kitą valtį, o vėliau – į laivą "Al Husseini". Įplaukę į Indijos vandenis, teroristai užgrobė žvejybinį laivą "M.V.Kuber" ir juo pasiekė Mumbajų, kur netrukus pradėjo rutuliotis ilga ir kruvina drama.

"Atėjome į traukinių stotį ir pradėjome šaudyti į keleivius", – prisipažinimo rašte pasakojo A.A.Qasabas. Žudikai siautėjo maždaug valandą, paskui pasišalino. Vykdydami instrukcijas, jie nuėjo į šalia esantį septynių aukštų rožinį pastatą, kuriame tikėjosi paimti įkaitų ir sulaukti žiniasklaidos dėmesio. Tačiau tai buvo paprasta ligoninė, todėl tinkamų įkaitų rasti nepavyko.

Pašaudę ir pasprogdinę granatų, teroristai išbėgo į gatvę ir susidūrė su policijos automobiliu. "Pareigūnai ėmė šaudyti į mus. Viena kulka pataikė man į ranką, todėl paleidau automatą. Pasilenkęs jo pakelti pajutau, kaip į tą pačią ranką įsmigo dar viena kulka", – pasakojo A.A.Qasabas.

Jo partneris I.Khanas nukovė visus tris policininkus. Teroristai sėdo į jų automobilį ir nuvažiavo Mumbajaus gatvėmis. Atsitrenkę į kitą mašiną, kovotojai iš trijų moterų atėmė baltą "Škodą" ir nuvažiavo link jūros, kol jiems kelią pastojo sustiprintos policijos pajėgos. Prie vairo sėdėjęs I.Khanas pabandė apsisukti, bet automobilis atsitrenkė į betoninę kelio skiriamąją juostą. Vairuotojas ėmė šaudyti, bet gavo mirtiną policininko kulką. A.A.Qasabas išlipo iš mašinos iškėlęs rankas. Pareigūnams priėjus, jis ėmė vėl šaudyti, nužudė vieną policininką, bet kiti pargriovė teroristą ir pradėjo mušti lazdomis, kol šis neteko sąmonės.

Būti sumuštam policijos pareigūnų – ne tokia operacijos atomazga, kokios teroristų stovykloje buvo mokomas A.A.Qasabas. Šis paprastas pakistanietis jaunuolis gavo svarbų vaidmenį didžiojoje dramoje, kuri apėmė didžiąją dalį Pietų Azijos. Bet pavojingas vaidmuo neatnešė jam nieko gera. Jaunuoliui taip ir nepavyko įveikti gyvenimo sienos, apie ką jis svajojo atvykdamas į Ravalpindį.