Rekordinis pirkinys

"Politico" ištakos siekia 2007-uosius, kai Robertas L.Allbrittonas nusprendė sukurti naują žiniasklaidos priemonę, kuri daugiausia dėmesio skirtų Kapitolijaus kalvai ir jos prieigoms. Kas vyksta JAV galios centre? Ką galvoja, ką planuoja, ką daro ir ką galvos, planuos bei darys pagrindiniai JAV politikos scenos veikėjai? Į visus šiuos klausimus ir turėjo atsakyti "Politico".

Praėjus dešimtmečiui, R.L.Allbrittonas prisiminė, kad anuomet klausė savo nuojautos, kuri kuždėjo, kad skaitmeninėje eroje atvers naujų žiniasklaidos verslo galimybių. Apsispręsdamas dėl "Politico" jis sako vertinęs šį žingsnį kaip kuklų postūmį kelyje į nežinomą tikslą.

Nuojautą iš dalies, matyt, galima paaiškinti tuo, kad R.Allbrittonas nebuvo naujokas žiniasklaidos versle. Jo tėvas Joe Allbrittonas, iš pradžių užsiėmęs nekilnojamuoju turtu, finansais, vėliau specializavosi būtent žiniasklaidos versle. Vienturtis sūnus gavo ne tik gerą išsilavinimą, bet ir anksti įsitraukė į tėvo verslo reikalus: dalyvaudavo dalykiniuose susitikimuose, kuriuose, be kita ko, pažino ir verslo bendravimo kultūrą.

Po studijų R.L.Allbrittonas pradėjo karjerą šeimos versle, užėmė daugiausia vadovaujamąsias pozicijas. Tėvui sunkiai susirgus, jam teko perimti vadovavimą ir šeimai priklausančiam "Riggs Bank".

Kai 2005 m. jis pardavė "Riggs Bank", dairėsi į televizijos kompanijas, kurias ketino parduoti "New York Times", tačiau galiausiai nusprendė pinigus investuoti į savo svajonę – politikos elitui skirtą žiniasklaidą. Kad investuotų į "Politico", 2014 m. R.L.Allbrittonas pardavė kompanijos "Sinclair Broadcast Group" akcijas.

Kongreso ritmu

Šiandien koncernas leidžia Vašingtone nemokamai platinamą laikraštį "Politico" (apie 40 000 egz. tiražu), kuris gali būti prenumeruojamas ir už JAV ribų. Leidinys pasirodo penkis kartus per savaitę Kongreso sesijos metu ir vieną kartą per savaitę jam atostogaujant. Tarp žurnalistų – žinomi televizijos apžvalgininkai ar buvę tokių aukščiausios lygos žiniasklaidos žaidėjų, kaip "Washington Post", "Financial Times", darbuotojai.

Be to, kas du mėnesius pasirodo "Politico" žurnalas. Leidžiami ir regioniniai Niujorko, Naujojo Džersio ir Floridos variantai, o nuo 2015 m. pavasario – ir Europai skirtas "Politico". Jo leidyboje nuo pat pradžių dalyvavo garsusis žiniasklaidos koncernas iš Vokietijos "Axel Springer Verlag". "Politico Europe", turintis biurų Paryžiuje, Londone ir Berlyne, kartais lyginamas su pirmtaku "European Voice", leistu 1995–2015 m.

Iš pradžių "Politico" vardą užsitarnavo būtent Vašingtone platinamas laikraštis, tačiau vėliau pagreitį ir svarbą įgavo ir  virtualieji produktai: portalai politico.com, politico.eu, protocol.com. "Politico" naujienlaiškiai – ne menkaverčiai laiškai, kurie paprastai nugula adresatų pašto dėžutės skiltyje "Nepageidaujami laiškai". Juose pateikiamos naujienos nuo energetikos iki žemės ūkio, mokesčių, technologijų ir prekybos dėl operatyvumo ir svarbos niekada nelieka be atgarsio. 2020 m. buvo įkurtas į informaciją iš IT, finansų technologijų rinkos orientuotas leidinys "Protocol".

Rizika pasiteisino

Neseniai tapo žinoma, kad R.L.Allbrittonas parduoda "Politico" Vokietijos koncernui "Axel Springer SE", kuriam, be kitų, priklauso ir tokie žiniasklaidos milžinai kaip "Die Welt", "Bild", "Business Insider". Sandorio sumos šalys neatskleidžia, tačiau "Wall Street Journal" minėjo 1 mlrd. JAV dolerių (už "Politico" ir "Protocol"). Tai bus didžiausias Vokietijos koncerno pirkinys aštuntąją dešimtį skaičiuojančioje bendrovės istorijoje.

Sandoris iš tiesų išskirtinis. Pirmiausiai tuo, kad atsargiais sprendimais pagarsėję europiečiai šįkart ne ieško investuotojų užatlantėje, bet patys perka amerikietišką produktą. Antra, žurnalistikos produktas perkamas tuomet, kai socialiniai tinklai ir jų žvaigždės skelbiasi baigią nukonkuruoti žurnalistus.

Atsakingas informacijos rinkimas, jos analizė, – visa tai tebėra gyva, aktualu, svarbu ir labai vertinga, nepriklausomai nuo to, ar galutinis produktas yra klasikinis, popierinis, ar skaitmeninis leidinys.

Galiausiai pats pirkinys paneigia skeptikų kalbas, esą profesionalioji žiniasklaida nebėra nei visuomenine, nei verslo prasme tokia vertinga kaip buvo baigiantis XX a. Ką jau kalbėti apie tokią žurnalistikos virtuvės subtilybę kaip "Politico" rašinių apimtis. Tuo metu, kai žiniasklaidos verslo teoretikai ir praktikai aktyviai propagavo trumpų apimčių tekstus, rinkos naujokai siūlė skaityti ilgus tekstus, žurnalistų žargonu vadinamas paklodėmis. Nuo pirmųjų dienų "Politico" dirbantys aukščiausios klasės žurnalistai sėkmingai paneigė XXI a. pradžioje įsigalėjusį požiūrį, esą šiuolaikiniai nuolat skubantys žmonės neskaito ilgų tekstų. Svarbiau nei apimtis, yra rašinio turinys ir jo adresatas, savo pavyzdžiu sako "Politico".

"Politico" sėkmės istorija rodo, kad atsakingas informacijos rinkimas, jos analizė, – visa tai tebėra gyva, aktualu, svarbu ir labai vertinga, nepriklausomai nuo to, ar galutinis produktas yra klasikinis, popierinis, ar skaitmeninis leidinys.

Būsimieji šeimininkai "Politico" vadina "sėkmingu XXI a. žiniasklaidos naujovių lyderiu". Koncerno "Axel Springer" generalinis direktorius Mathias Döpfneris interviu "Handelsblatt" minėjo, kad "Politico" pelno marža – 30 proc., t.y. gerokai didesnė nei įprasta žiniasklaidoje.

"New York Times" duomenimis, bendrovės metinė apyvarta siekia 200 mln. dolerių. "Politico Europe", kurio pagrindinė būstinė yra Briuselyje, 2019 m. ėmė duoti pelno. Galima drąsiai sakyti, kad ES, ir ne tik, politikai kiekvieną savaitę naujo "Politico Europa" numerio laukia kaip XX a. pradžios aistringieji Didžiosios Britanijos žirgų lenktynių lošėjai, skubėję išvysti savųjų žirgų pasiekimus.

Ne dydis, bet įtaka

Žurnalistiniu požiūriu "Politico" turinys ne ypač novatoriškas. Kaip ir anksčiau, čia vertinama informacija, siekiama, kad ji būtų išskirtinė, kuo išsamesnė ir kuo operatyviau sužinoma. Klasikiniai tyrimai, tiek platesnei auditorijai skirtos, tiek labai specifinės informacijos pateikimas, – tai "Politico" ir kelių šimtų koncerne dirbančių žurnalistų sėkmės paslaptis.

Tačiau svarbi šio verslo dedamoji – gausi duomenų bazė ir specializuota informacija, skirta politikos, verslo, finansų elitui, kuris nori operatyviai gauti viešai neatskleistą, preciziškai surinktą informaciją ir yra pasirengęs už ją sumokėti. Praėjus keliems mėnesiams nuo leidinio įsteigimo, "Politico" pradėjo platinti rytinius, o vėliau ir vidurdienio naujienlaiškius su išskirtine informacija "Playbook". Jos abonentai – šimtai tūkstančių lobistų, politikų, žurnalistų, valdžios institucijų atstovų.

2010 m. rinkai pasiūlytas nauja platforma – "Politico Pro". Apie 100 žurnalistų abonementams pateikia rašinius pačiomis įvairiausiomis temomis. Nepaisant nemenkos kainos – kai kurie paketai kainuoja penkiaženkles sumas – "Politico Pro" nestokoja prenumeratorių, jų ratas praktiškai nekinta, o pajamos sudaro žymią dalį "Politico" pajamų.

"Mūsų misija nėra turėti didžiausią auditoriją, – kartą yra pasakęs R.L.Allbrittonas. – Mūsų tikslas – turėti įtakingiausią auditoriją." Siekdama šio tikslo komanda turėjo ne tik konkuruoti su ilgus veiklos metus skaičiuojančiais leidiniais, bet ir apskritai pakilti į kitą lygą.

Į kitą lygą kyla ir Vokietijos koncernas, vis labiau įsitvirtinantis JAV. Vokietijos bendrovei iki šiol jau priklausė žiniasklaidos bendrovė "Insider", naujienlaiškių platforma "Morning Brew" ir rinkos tyrimų bendrovė "Emarketer".